Išminuotojo darbo nekeistų į nieką: neįsivaizduoju, kas gyvenime galėtų būti geriau

Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Domas Laukaitis sako, kad jam gyvenime svarbiausia jaustis reikalingam. „Šioje kuopoje nėra laipsnių, šioje kuopoje yra dvi kategorijos žmonių – arba žinai, kaip daryti, arba nežinai. Suveikus sprogmeniui tiek karininko, tiek eilinio galva skrenda vienodą atstumą. Stovint prie sprogmens nebelieka „tavo“ ir „mano“, „tavo šeimos“ ir „mano šeimos“, nes stovime dviese su problema – arba padarome 100 proc., arba pavirsime istorija“, – savo darbą apibūdino pašnekovas. 

LRT.lt kalbintas D. Laukaitis 2009 metais baigęs mokyklą įstojo į Karo akademiją. Studentams buvo rodoma, kuo užsiima kariai skirtinguose daliniuose. Vos išvydęs Juozo Vitkaus inžinerijos batalione įsikūrusius išminuotojus, pašnekovas iškart suprato, kad tai – jo kelias: „Žiūriu ir galvoju: tu rimtai atsikeli ryte, nusiskuti, palieki savo žmoną atsibučiavęs kaip paskutinį kartą ir išeini dirbti, nors net nežinai, ar grįši? Man reikia čia! Čia nėra spalvų, čia yra juoda ir balta.“

Nors darbas įtemptas, labai atsakingas ir pavojingas, D. Laukaitis sako, kad savo profesijos nė už ką nekeistų. Apie darbą jis kalba taip entuziastingai, kad nejučia imi tikėti – tai įdomiausia profesija.

„Aš esu krapštukas, atvažiavęs tuos sprogdiklius valau kruopščiai, ieškau identifikacinių požymių. Supraskite mane teisingai, bet apima nerealus jausmas, kai randi Pirmojo pasaulinio karo laikų sviedinį su žalvariniu sprogdikliu, <…> atsišveiti, o ten viskas rankomis graviruota. Gyvenu savo svajonę, neįsivaizduoju, kas galėtų būti geriau. Mano pamatinė vertybė – jaustis reikalingam ir daryti gerus darbus“, – pasakojo D. Laukaitis.

Parengti gerą išminuotoją, pabrėžė jis, užtrunka. O ir prisijungti gali tik motyvuoti kariai. Kiekvienas būsimas išminuotojas baigia sprogdinimo darbų kursą, po to ilgai tobulinasi, kaupia patirtį. Specialistai skirstomi į tris kategorijas.

„Iš gatvės paimtą vidutinių gabumų žmogų išmokyti pilotuoti naikintuvą užtruktų apie 48 savaites. Parengti išminuotoją be specializacijos truktų 65, o gal ir daugiau savaičių. Į mūsų kuopą ateina tie, kurie nori, neimame atsitiktinių žmonių“, – pasakojo jis.

D. Laukaitis paaiškino, kad į iškvietimą visada vyksta dviese – antros ir trečios kategorijos specialistas.

Suveikus sprogmeniui tiek karininko, tiek eilinio galva skrenda vienodą atstumą.

D. Laukaitis

„Trečios kategorijos specialistas turi gebėti atlikti tolimą ir artimą žvalgybą, viską nupiešti, nufotografuoti, jeigu reikia, ir parnešti, paruošti įrangą. O antra kategorija – incidento vadovas, kuris viskam vadovauja. Visada juokauju, kad šios dvi kategorijos mažai kuo skiriasi, tik antros kategorijos specialistui tenka galvos skausmas priimti sprendimą, kuris būna be galo sunkus“, – kalbėjo jis.

Kuopos vadas kpt. D. Laukaitis – pirmos, aukščiausios, kategorijos specialistas. Interviu LRT.lt jis pasakojo save pirmiausiai matantis ne kaip karininką, o kaip sprogmenų neutralizavimo specialistą. „Mano kelnių spalva truputį skiriasi nuo švarko, nes švarką retai nešioju – esu dirbantis kuopos vadas, turiu pirmą kvalifikacinę kategoriją. Jei situacija sudėtinga, pavyzdžiui, sprogmuo mieste, apgyvendintoje teritorijoje, o sprogdiklių sistema labai sudėtinga, <…> turi vadovauti karininkas.

Žinau, kad negaliu taip sakyti, bet taip sakyti labai mėgstu – šioje kuopoje nėra laipsnių, šioje kuopoje yra dvi kategorijos žmonių – arba tu žinai, kaip daryti, arba nežinai. Suveikus sprogmeniui tiek karininko, tiek eilinio galva skrenda vienodą atstumą. Stovint prie sprogmens nebelieka „tavo“ ir „mano“, „tavo šeimos“ ir „mano šeimos“, nes stovime dviese su problema – arba padarome 100 proc., arba pavirsime istorija. <…> Jaučiu begalinę atsakomybę prieš savo karius, kad būčiau tas žmogus, kuriuo jie galėtų pasitikėti, noriu būti specialistas, su kuriuo dirbti jie norėtų. Tai kainuoja laiko, investicijų į save, todėl negali į tai žiūrėti kaip į darbą, turi tuo gyventi. Aš tuo gyvenu“, – LRT.lt sakė D. Laukaitis.

„Tie, kurie eina į priekį, ir yra mano vyrai“

Lietuvos kariuomenėje veikia viena Sprogmenų neutralizavimo kuopa, joje dirba daugiau kaip šimtas šios srities specialistų. Tarp jų – ir kinologai, ir narai, taip pat improvizuotų sprogmenų neutralizavimo specialistai, tačiau apie juos papasakosime vėliau.

Kasmet išminuotojai sulaukia nuo 800 iki 1 500 iškvietimų, o kur dar pagalba poligonuose besitreniruojantiems kariams ar kitų tarnybų pareigūnams, – pasakojo Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Domas Laukaitis.

„Sugeriame nerealų kiekį užduočių“, – apibendrino pašnekovas.

D. Laukaitis paaiškino, kad daugiausiai kariai išminuotojai dirba su standartiniais sprogmenimis, tokiais, kurie pagaminti fabrikuose. Tačiau, pasakojo jis, Lietuvos kariuomenė turi specialistų, puikiai išmanančių ir savadarbius – improvizuotus sprogmenis. Tokius, beje, matome žiūrėdami filmus apie Afganistano karą. Nors šiuo metu improvizuoti sprogmenys – labiau „Aro“ pareigūnų laukas, vis tik kariai turi būti pasiruošę ir tokiems scenarijams. Pavyzdžiui, šių žinių prireiktų šalyje kilus ginkluotam konfliktui.

„Nesame Vyriausybės įgalinti dirbti su improvizuotais sprogmenimis, bet mūsų specialistai yra smarkiai aukščiau vidutinio pasaulinio lygio. Nesame patys geriausi, nes neturime galimybės dirbti realiomis sąlygomis, bet dalyvaujame geriausiose pratybose pasaulyje, pradedant kažkur labai toli Šiaurės Islandijoje, baigiant Europos šalimis, Užatlantėje“, – apie improvizuotų sprogmenų neutralizavimą pasakojo jis.

Lietuvos kariuomenės išminuotojai reaguoja ne tik į kur nors laukuose senus sprogmenis randančių gyventojų iškvietimus, bet ir nuolat dirba kariniuose poligonuose, kur valo pratybų metu apšaudytas teritorijas.

„Jeigu Lietuvos kariuomenės poligone šaudoma gyvais šaudmenimis – artilerija, mėtomos granatos ar šaudoma prieštankiniais ginklais – mūsų vyrai visada turi būti ten. Mūsų parama privaloma, nes jeigu kas nors nesuveikia, tai ką jie daro? Gražiai, lėtai atsitraukia atgal, o kažkas eina į priekį. Tie, kurie eina į priekį, ir yra mano vyrai“, – LRT.lt pasakojo D. Laukaitis.

Labai realūs vaikinai ir sprogmenų abėcėlė

Paklaustas, kodėl Lietuvoje taip dažnai aptinkami seni sprogmenys, D. Laukaitis paaiškino, kad ginkluotų konfliktų metu tapome kryžkele tarp Rytų ir Vakarų, per Lietuvą driekėsi ne vienas frontas. „Tikrai turime Lietuvoje juodųjų taškų. Jeigu pažvelgtume istoriją, tai vietose, kur ėjo pagrindiniai frontai, iškvietimai pilasi“, – paaiškino jis.

Kalbant apie sprogmenis verta žinoti, kad visi jie skirstomi į kelias kategorijas. A kategorijai skiriami patys pavojingiausi. Tokie, kuriuos griežtai draudžiama judinti. Kaip juokdamasis paaiškino pašnekovas, tokie gali sprogti vien į juos pažiūrėjus.

„Nuskambės juokingai ir neprofesionaliai, bet [įsivaizduokite] guli bomba ir tiksi – A kategorija, nes baigus tiksėti gali nutikti taip, kad net nespėsi nustebti, kai nutrins antakius nuo veido. Tokius sprogmenis turime tvarkyti iš karto, net negalvodami apie savo saugumą – leki ir turi padaryti viską, ką gali. Arba pavirsti raudonu rūku ir įsirašai į istorijos vadovėlius, arba susitvarkai. Esate ką nors girdėję apie gerus išminuotojus? Ne, o apie blogus girdi iš toli“, – juokėsi kuopos vadas.

Aš sėdžiu užsimerkęs ir galvoje krenta toks, anoks ir trečioks brėžinys.

D. Laukaitis

B kategorija – tai iššauti, tačiau nesuveikę sprogmenys, taip ir likę gulėti ant žemės. Jų saugumo mechanizmai, paaiškino D. Laukaitis, nebeveikia, todėl pajudinus gali susprogti.

„C kategorija yra dalykai, kuriuos rastume sandėliuose. Jei daiktas sandėliuotas, nebuvo iššautas, tai dažniausiai jį galiu pakelti ir nusinešti. Kiekvienas sprogmuo, pavyzdžiui, sviedinys ar mina, jei nebuvo aktyvuoti, turėtų būti saugūs, juk kariui reikia pakelti, pakrauti į sunkvežimį ir įdėti į vamzdį. D kategorija yra sprogmenys, kurie užpildo viduje neturi. Kartais randi minosvaidžio miną, pažiūri – tuščia. Kaip taip nutinka? Mūsų partizanai, miško broliai, išmanė chemiją ir mokėjo pašalinti viduje buvusį trotilą, kurį panaudodavo savo reikmėms“, – kalbėjo jis.

Tačiau ne viskas taip paprasta, pridūrė LRT.lt pašnekovas. Kartais sprogmuo, kuris turėtų būti saugus, toks visai nėra. Čia, pabrėžė kuopos vadas, tiesiog nėra vietos klaidai.

Jis prisiminė atvejį, kai Naujosios Akmenės apylinkėse buvo rasta daugiau kaip 3 tūkst. sviedinių ir minų. Sprogmenys nebuvo aktyvuoti, greičiausiai išbirę atakavus traukinį, o kad aplinkiniams netrukdytų – paprasčiausiai sumesti į kelias tranšėjas ir užkasti. Teoriškai – saugūs, tačiau laiko taip paveikti, kad nebuvo galima rizikuoti.

„Visada išminuotojas turi atsakyti sau į klausimą: o kam? Kam aš jį kelsiu, ar negaliu sprogdinti vietoje? Ar galiu kelti? Tai reikalauja labai plataus supratimo. <…> Turi priimti protingą sprendimą, nes esi atsakingas, kad visi grįžtų namo. <…> Ir visa tai turi padaryti šaltu veidu, be jokio streso, nes jei jau išminuotojai bėga, kažkas yra labai negerai“, – juokėsi LRT.lt kalbintas D. Laukaitis.

is dalijosi, kad dar nėra buvę taip, jog į įvykio vietą važiuotų atsipalaidavęs, nes šiame darbe net ir menkiausia smulkmena turi būti gerai apgalvota: „Esu gana daug kalbantis žmogus, bet kolegos yra pastebėję, kad vadas jau kai važiuoja į iškvietimą, tai paskendęs [mintyse] būna. O aš sėdžiu užsimerkęs ir galvoje krenta toks, anoks ir trečioks brėžinys.“

Beje, sprogmenų ekspertai privalo skaityti keliomis kalbomis, nes turi gebėti analizuoti brėžinius. Kaip paaiškino kuopos vadas, standartiniai sprogmenys buvo pagaminti gamyklose ir dažniausiai būna išlikusios instrukcijos, kurias reikia suprasti. Mažiausiai ko nori, kalbėjo jis, tai būti „pasiklydęs vertime“. Vis dėlto ne visi seni popieriai išliko, kartais tenka kliautis tik išminuotojo patirtimi.

Nemeluosiu, esu turėjęs kosminį iškvietimą.

D. Laukaitis

Gerai, svarstė jis, jei saugu sprogmenį neutralizuoti radimvietėje, tačiau taip būna tikrai ne visada. Sudėtingiausia, kai pavojingas sprogmuo, kurio judinti ir pervežti į saugią vietą negali, guli viduryje tankiai apgyvendinto miesto. Tokiais atvejais, anot D. Laukaičio, gelbsti specialistų išmonė, patirtis ir speciali įranga.

Kodėl šio pavojingo darbo neperima robotai ar taip liaupsinamas dirbtinis intelektas? Kuopos vadas svarstė, kad naujausios technologijos kasdienybę palengvina, tačiau išminavimo srityje svarbiausia – žmogiškas sprendimas.

„Išminavimo srityje viskas paprasta: yra labai realus vaikinas, kuris nueina į labai realią vietą, padaro labai realų darbą ir pareina atgal. Ar gali mūsų įrangą panešti robotas? Taip, gali, bet vis tiek turi būti labai realus vaikinas, kuris priims labai realų sprendimą“, – sakė jis.

Kosminis iškvietimas

Kaip LRT.lt pasakojo D. Laukaitis, į iškvietimą atskubėję išminuotojai randa įvairiausių daiktų, būna, kad gyventojai sprogmenį supainioja su vaikišku žaislu, metaline šiukšle ar tiesiog akmeniu.

„Nemeluosiu, esu turėjęs kosminį iškvietimą. Atvažiavęs radau nulaužtą „Žvaigždžių karų“ kardą. <…> Atvažiuoju – tvora, garažas. Stoviu, dairausi aplink. Klausiu, kur tas sprogmuo, sako: čia. Pasižiūriu, sakau: ar tu juokauji? Ten tiesiog vaikiškas „Žvaigždžių karų“ kardas nulaužtais ašmenimis ir numestas. Pakėliau, žiūriu mygtukas yra. Įjungiau, bet baterija buvo išsikrovusi“, – prisiminęs nusijuokė kuopos vadas.

Kartais dėl niekų tenka lėkti ir į visai kitą Lietuvos pusę, bet radus įtartiną daiktą vis tiek geriau pranešti ir nerizikuoti.

Atvažiuoji, o ten tiesiog akmuo. Kartais net nesupranti, kodėl žmogus taip pagalvojo, kodėl tą akmenį palaikė sprogmeniu. Tai tiesiog lauko akmuo, tokių visi esame matę milijoną. Pakeli tą akmenį ir [galvoji]: gerai, padėsime į kitą lauką“, – komediją primenančią istoriją prisiminė pašnekovas.

Pasitaiko ir priešingų nutikimų, kai nesuprasdami grėsmės rastą tikrą sprogmenį žmonės parsineša į namus arba numeta kur nors, kad nesimaišytų.

„Yra buvę, kai atvažiuojame į sutartą vietą viename miestelyje, o prie mūsų privažiuoja žmogus: „Laba diena, jūs išminuotojai? Važiuojam pas mane, duosiu granatų.“ Nuvažiuojam, ten toks medis dvigubas ir drevė. Žmogus aria lauka ir viską, ką jame randa, meta į ta drevę. Pažiūriu į vidų, o ten granatų – kaip voverė riešutų prinešusi“, – dalijosi kuopos vadas D. Laukaitis. Tąkart, pridūrė jis, pasisekė, kad sprogmenys nebuvo pavojingi.

Atlaidžiai tokius radinius vertina ir skubantys statybininkai. Kartais dėl brangios įrangos jie verčiau renkasi rizikuoti ir net radę sprogmenį darbų nestabdo.

„Atvažiuoji, o minosvaidžio minos gražiai išrikiuotos pakraštyje. Negalima taip daryti“, – kalbėjo pašnekovas.

Po viela pasislėpusi aviacinė bomba

Lietuvos kariuomenės išminuotojai nuolat valo sprogmenimis užterštą Lietuvos teritoriją, tai sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas.

„Per metus išvalome apie 20 arų dydžio teritoriją rankiniu būdu. Tai reiškia, kad tiesiog einame su ieškikliais ar magnetometrais. Valome mechaniniu būdu, naudojame „velnio mašinas“, turinčias besisukantį volą su grandinėmis, kurios kapoja žemę ir jeigu pataiko – sprogsta. Taip darbas vyksta distanciniu būdu, mašinos viduje žmogus nesėdi, todėl saugu ir darbas juda greitai. Kartais nuvalome 50, kartais ir 100 hektarų plotą“, – pasakojo jis.

Išminuotojai, paaiškino D. Laukaitis, atlieka ir vizualines patikras vietose, kur metalo ieškikliai nenaudingi.

Kaip paaiškino kuopos vadas, jei turite sklypą, kuriame anksčiau jau buvo rasta sprogmenų ir norite jame ką nors statyti, galite apie tai pranešti savivaldybei. Visos savivaldybės renka tokią informaciją, ją perduoda Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, kuris kasmet parengia specialius sąrašus. Prioritetai rikiuojami pagal teritorijų užterštumo žemėlapius. Kariuomenei kasmet patikima iki 20 hektarų dydžio teritorija, tačiau darbų čia nepaskubinsi.

„Kartais susiplanuoji išvalyti tam tikrą teritoriją, o visą savaitę lietus pila taip, kad lauke neįmanoma dirbti. Kartais klausia, kaip greitai galime išvalyti hektaro dydžio teritoriją. Nežinau, gal per dvi dienas, gal per du mėnesius. Yra buvę, kad 2–3 hektarus išvalėme per dvi dienas, bet esame ir 4 kvadratiniuose metruose strigę tris savaites, nes kasi, o ten laidota, ko tik nori, – sviediniai, granatos“, – kalbėjo jis, pastebėjęs, kad toks variantas dar nėra blogiausias. Būna ir taip, kad kasdami žemę išminuotojai randa kalną paprasčiausių šiukšlių ir jas visas pirmiausia turi iškasti. Ieškiklis tokioje vietoje gali suklaidinti, nes reaguoja ne į sprogmenis, o į metalą.

„Esu matęs ir girdėjęs, kaip po paprasta viela pasislepia 500 kg sverianti aviacinė bomba. Kasi kasi, nes yra signalas. Žiūri, kad eina viela. Ją ištraukti taip pat užtrunka ir [gali pagalvoti] ar tikslinga? Bet gerai patraukęs pažiūri, o ten apačioje po ja – didelė bomba. Dėl to perkasti turime viską, kol nebelieka jokio [metalo detektoriaus] signalo“, – paaiškino D. Laukaitis.

Prisiminė sudėtingiausias operacijas

Apie savo darbą LRT.lt taip pat papasakojo išminuotojas, būrio vado pavaduotojas, šiemet geriausiu sausumos pajėgų kariu pripažintas srž. Artūras Zavtrikovas. Pašnekovas papasakojo ir kelis labiausiai įsiminusius iškvietimus: „Vienas rimčiausių atvejų buvo 0,5 tonos svėrusi aviacinė bomba, rasta Aleksote. Pats ir pradėjau tą operaciją. O sudėtingiausia operacija turbūt vyko Vilnelėje, kur buvo rasta per 2 tūkst. vienetų subamunicijos – mažų bombų.“

Jis prisimena Vilnelėje su kolega sprogmenis kasęs tris dienas. Paklaustas, kiek šiame darbe lemia sėkmė, pašnekovas pabrėžė, kad specialistai savo sprendimus pamatuoja ir gerai žino, ką daro.

„Su standartiniais sprogmenimis sėkmė galbūt lemia tik tai, kur tas sprogmuo guli. Nuo to priklauso operacijos sudėtingumas, tai sėkmė tik tokia – naikinsi laukuose ar viduryje miesto“, – sakė jis.

15 metų šį darbą dirbantis A. Zavtrikovas dalijosi svajojęs tapti gaisrininku, bet prieš pradėdamas dirbti turėjo susitvarkyti karo tarnybos dokumentus. Medikai pastebėjo gerą jaunuolio sveikatą ir pakvietė jungtis prie Lietuvos kariuomenės. Pašnekovas ne tik pasiliko, bet ir atrado jį sužavėjusią sritį.

Popiežiaus saugumą padėjusi užtikrinti Gilzė

Kinologas vyr. srž. Vygantas Kazlovas Sprogmenų neutralizavimo kuopoje dirba 12 metų, o charakteringoji belgų aviganė Gilzė – pirmasis jo tarnybinis šuo. Sprogmenų ieškoti apmokyta Gilzė rūpinosi saugumu į Kauną atvykus popiežiui Pranciškui, tikrino patalpas NATO viršūnių susitikimo Vilniuje metu, o prieš Paryžiaus olimpines žaidynes dirbo Prancūzijoje.

Anot pašnekovo, šuniui sprogmenų paieška – smagus žaidimas. Vis dėlto ne kiekvienas šį darbą galėtų dirbti, kinologai kruopščiai renkasi jaunus šuniukus, vertina jų asmenines savybes ir tik tada imasi mokyti. Drąsa – viena būtinų savybių, tačiau šuo taip pat turi nebijoti triukšmo ir aukščio, eiti judančiais objektais“, – paaiškino V. Kazlovas.

Gilzė to mokėsi dvejus metus, tačiau įgūdžius tobulina nuolatos. Kaip paaiškino pašnekovas, kinologo darbas niekada nesibaigia, nes šuo gyvena kartu, juo reikia rūpintis nuolat.

V. Kozlovas su šunimi dalyvauja ir specialiose varžybose, vienose reikia aptikti paslėptus sprogmenis, kitose – bėgti per kliūtis. „Tai parodo, kiek su šunimi esi dirbęs. Jei ką nors darai, net jei pirmą kartą, tačiau šuo tavimi pasitiki, jis užduotį atlieka. O jei nedirbai – šuo nei tavimi pasitiki, nei žino, ką daryti. Šunį turėdamas, pilvo jau neužauginsi“, – juokėsi jis.

Žavi povandeninė ramybė

Interviu dieną Sprogmenų neutralizavimo kuopos narai treniravosi viename apleistų Kauno fortų. Jiems vadovaujantis vyr. srž. Raimundas sako niekada nesvajojęs apie šiltą kėdę kur nors prie kompiuterio biure, jam patinka veiksmas, o šiame darbe to netrūksta.

„Žingsnis po žingsnio atrandi povandeninį pasaulį. Aišku, pas mus nėra taip, kaip Viduržemio jūroje, kur matomumas – kiek akis užmato. Pas mus šalta, tamsu, vanduo drumstas, bet tas ir žavi – ramybė po vandeniu. Esi pats sau su nardymo kolega, atsakomybę neši ne tik už save“, – kalbėjo jis.

Narų užduotis – neutralizuoti sprogmenis, randamus upėse ar ežeruose. Iškvietimų pasitaiko ne kiekvieną dieną, jų padaugėja šiltuoju metų laiku, kai žmonės dažniau leidžia laiką prie vandens telkinių.

„Randa įvairių dalykų – nuo prieštankinės minos, iki gesintuvo, kuris vandenyje pasirodė panašus į sviedinį. Radus daiktą, panašų į sprogmenį, būtų idealu tą vietą pažymėti. Būna, kad narai mėgėjai toje vietoje palieka plūduriuką, tai sutrumpina paieškos laiką. Blogiausias variantas, kai atvažiuojame prie upės, pranešėjo nebėra, tik kažkoks atsitiktinis liudininkas, kuris sako: gal kažkur čia, o gal čia“, – dalijosi jis.

Patyręs naras pabrėžia, kad rasto įtartino objekto negalima liesti ar judinti.