Lukas Starkus
Draudimo polisą vairuotojai įprastai renkasi tam, kad netikėta žala automobiliui nevirstų kelių tūkstančių eurų išlaidomis iš savo kišenės. Juk Kasko draudimas turėtų suteikti apsaugą ir tais atvejais, kai automobilis apgadinamas stovėjimo aikštelėje, o kaltininkas iš įvykio vietos pasišalina.
Tačiau į tv3.lt redakciją kreipęsis vairuotojas tikina, kad net ir turimas Kasko draudimas 100 proc. negarantuoja, kad patirtus nuostolius bendrovė tikrai atlygins.
Draudimą turėjo, o už remontą mokės pats?
Savo istorija su tv3.lt portalo redakcija pasidalinęs vairuotojas pasakoja, kad savo automobilį, kaip ir kiekvieną dieną, paliko daugiabučio kieme, jam priklausančioje stovėjimo vietoje. Prie automobilio jis sugrįžo jau sekančią dieną, tačiau rado jį smarkiai apgadintą.
Kas tiksliai nutiko per tą laiką, vairuotojas nežino. Iš pažeidimų jam susidarė įspūdis, kad į stovėjusį automobilį galėjo būti atsitrenkta net kelis kartus. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, tačiau tiksliai nustatyti, kada automobilis buvo apgadintas, nepavyko. Pareigūnai galėjo užfiksuoti tik laikotarpį nuo tada, kai automobilis buvo paliktas aikštelėje, iki momento, kai savininkas pastebėjo žalą.
Vaizdo įrašų, kurie galėtų padėti nustatyti tikslesnį laiką, taip pat nėra. Skaitytojo teigimu, prie daugiabučio esančios stebėjimo kameros, kaip tyčia, neveikė jau kurį laiką.
Įprastai, tokioje situacijoje kiekvieną vairuotoją gelbsti nuo tokių situacijų apsaugantis Kasko automobilių draudimas, tačiau šį kartą – net ir tai tapo problema, mat būtent įvykio naktį pasikeitė automobilį Kasko draudimu apdraudusi bendrovė.
Senoji draudimo sutartis baigė galioti prieš pat vidurnaktį, o naujoji įsigaliojo iš karto po jo. Vairuotojas naują Kasko polisą buvo įsigijęs dar nesibaigus ankstesniajam, todėl, remiantis jo pateikta informacija, automobilis nė akimirkai nebuvo likęs be draudimo apsaugos.
Problema ta, kad nežinoma, kurio poliso galiojimo metu automobilis buvo apgadintas – dar iki vidurnakčio ar jau po jo. Skaitytojo teigimu, ankstesnė draudimo bendrovė atsisakė atlyginti žalą, nes nėra įrodymų, kad įvykis nutiko dar galiojant jos polisui. Naujoji bendrovė savo ruožtu esą nurodė neturinti įrodymų, kad automobilis buvo apgadintas jau įsigaliojus naujajai sutarčiai.
Taip vairuotojas atsidūrė neįprastoje situacijoje: jo automobilis buvo apdraustas, tačiau, nežinant tikslaus apgadinimo laiko, atsakomybės už žalą kol kas neprisiima nė vienas iš dviejų draudikų.
Tokio ginčo iki šiol nebuvo nagrinėję
Lietuvos banko Finansinių paslaugų ginčų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis teisininkas Laurynas Žižys pripažįsta, kad skaitytojo aprašyta situacija – neįprasta. Lietuvos bankas iki šiol nėra nagrinėjęs analogiško vartojimo ginčo, kai tikslus automobilio apgadinimo laikas nežinomas, o galimas įvykio intervalas apima dviejų vienas po kito galiojusių Kasko draudimo sutarčių laikotarpius.
Specialios taisyklės, kuri tokioje situacijoje automatiškai nustatytų, kuriam iš dviejų draudikų tenka pareiga atlyginti žalą, teisės aktuose taip pat nėra.
Pasak L. Žižio, vien tai, kad vairuotojas pasirūpino nepertraukiama Kasko apsauga, savaime dar nereiškia, kad vienas iš draudikų privalo išmokėti draudimo išmoką. Pirmiausia reikėtų vertinti abiejų Kasko sutarčių sąlygas – draudimo liudijimus, draudimo produkto informacinius dokumentus ir taisykles.
Svarbiausia išsiaiškinti, kaip jose apibrėžiamas draudžiamojo įvykio momentas ir ar apskritai numatyta, kaip elgtis tada, kai žinomas tik laikotarpis, per kurį atsirado žala, tačiau neįmanoma nustatyti tikslaus momento.
Vis dėlto, jeigu abiejų draudikų sutartyse tokia nestandartinė situacija nėra aptarta, Lietuvos bankas matytų pagrindą ne palikti klientą tarp dviejų bendrovių, o ieškoti bendro sprendimo.
„Tokiu atveju Lietuvos bankas gerąja praktika laikytų draudikų bendradarbiavimą ir realaus praktinio sprendimo paieškas“, – nurodė L. Žižys.
Vienas iš galimų variantų, jo teigimu, galėtų būti abiejų draudikų susitarimas žalą atlyginti lygiomis dalimis. Galėtų būti ieškoma ir kitokio sprendimo, kuris užtikrintų pagrįstą kliento lūkestį – žmogus pasirūpino, kad automobilis visą ginčijamą laikotarpį būtų apdraustas.
Draudikai turėtų ne tik atsisakyti, bet ir ieškoti atsakymo
Lietuvos bankas kartu pabrėžia, kad prieš darant galutinę išvadą būtina įvertinti visą turimą informaciją.
Svarbu ne tik tai, kad šiuo metu tikslus įvykio laikas nežinomas, bet ir tai, kokių veiksmų draudimo bendrovės ėmėsi žalai administruoti. Turėtų būti vertinama, ar nėra kitų galimybių susiaurinti laikotarpį, per kurį automobilis buvo apgadintas.
Kai kuriais atvejais tikslesnis įvykio laikas gali paaiškėti vėliau – pavyzdžiui, po policijos tyrimo arba nustačius papildomų aplinkybių.
Pasak L. Žižio, abi draudimo bendrovės tokioje situacijoje turėtų veikti proaktyviai, bendradarbiauti su klientu ir aiškiai pagrįsti savo sprendimus. Pats vairuotojas taip pat turėtų pateikti visą turimą informaciją ir bendradarbiauti draudikams renkant duomenis apie įvykį.
Tai reiškia, kad vien argumentas „negalime įrodyti, jog žala atsirado mūsų sutarties galiojimo metu“ nebūtinai turėtų būti ginčo pabaiga – svarbu ir tai, kaip draudikas tokią išvadą pagrindė bei kokių veiksmų ėmėsi įvykio laikui nustatyti.
Pataria raštu kreiptis į abu draudikus
Lietuvos bankas vairuotojui pirmiausia rekomenduoja raštu kreiptis į abi draudimo bendroves, pateikti joms visus turimus dokumentus ir paprašyti išsamiai paaiškinti, kuo grindžiamas atsisakymas mokėti draudimo išmoką.
Draudikų reikėtų prašyti nurodyti ne tik bendrą atsisakymo priežastį, bet ir konkrečias Kasko sutarties nuostatas bei įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas toks sprendimas.
Jeigu abiejų bendrovių atsakymai vairuotojo netenkintų, jis galėtų kreiptis į Lietuvos banką ir prašyti vartojimo ginčą išnagrinėti ne teismo tvarka. Kita galimybė – savo interesus ginti teisme.
Atsisakymas išmokėti išmoką turi būti teisėtas
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnysis teisininkas, advokatas Mantas Baigys pabrėžia, kad šioje situacijoje kiekvieno draudiko veiksmus reikia vertinti atskirai – vairuotojas buvo sudaręs dvi savarankiškas Kasko sutartis, kurių draudimo apsaugos laikotarpiai nesutapo.
Vis dėlto, pasak teisininko, draudimo bendrovė negali apsiriboti vien argumentu, kad nepavyko nustatyti tikslaus automobilio apgadinimo laiko.
„Draudikai turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tačiau toks atsisakymas turi būti teisėtas. Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas“, – aiškino M. Baigys.
Todėl, jo vertinimu, svarbu išsiaiškinti, ką konkrečiai abi bendrovės padarė mėgindamos nustatyti, kada automobilis buvo apgadintas. Vien tai, kad policijos pareigūnams nepavyko nustatyti tikslaus įvykio laiko, savaime dar nesudaro pagrindo atmesti vairuotojo reikalavimo.
M. Baigio teigimu, draudikas pirmiausia turi parodyti, kad profesionaliai ir rūpestingai surinko jam prieinamą informaciją, ją patikrino ir ištyrė aplinkybes, reikalingas sprendimui dėl draudimo išmokos priimti.
Jeigu bendrovė šias pareigas atliko tinkamai, tada jau draudėjui tenka pareiga pagrįsti, kodėl draudiko atliktas tyrimas ar jo išvada buvo nepakankami. Kartu advokatas pabrėžia, kad žmogui nereikia nustatyti tikslios minutės, kurią buvo apgadintas automobilis.
„Draudėjui bendrai kalbant nereikia įrodyti tikslios įvykio minutės, tačiau jis, žinoma, turi taip pat įrodinėti, kad įvykis pateko į konkretaus draudiko apsaugos laikotarpį“, – sakė M. Baigys.
Tačiau ir šiuo atveju draudimo bendrovė negali likti pasyvi – jos sprendimas turi būti pagrįstas atliktu tyrimu, o ne vien prielaida, kad įvykis galėjo nutikti jau pasibaigus jos draudimo apsaugai.
Į teismą galima kviesti abi draudimo bendroves
Jeigu ginčo nepavyktų išspręsti su draudikais ar Lietuvos banke, vairuotojui liktų galimybė kreiptis į teismą. Pasak M. Baigio, ieškinyje atsakovais būtų galima nurodyti abi draudimo bendroves, tačiau toks sprendimas turėtų ir finansinę riziką.
Kadangi sudarytos dvi atskiros draudimo sutartys, galiojusios skirtingais laikotarpiais, teismui vis tiek reikėtų nustatyti, kurio draudiko apsaugos metu atsirado žala. Jeigu vienos bendrovės atžvilgiu ieškinys būtų atmestas, vairuotojui gali tekti atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Kartu teisininkas pabrėžia, kad tokioje byloje neužtektų vien svarstyti, kuris įvykio laikas atrodo labiau tikėtinas. Lietuvos civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas – teismas, įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų visumą, turi būti pagrįstai įsitikinęs dėl reikšmingų faktinių aplinkybių.
Todėl vairuotojui tektų kuo konkrečiau pagrįsti aplinkybes, leidžiančias automobilio apgadinimą susieti su vieno ar kito draudiko sutarties galiojimo laikotarpiu. Būtent nuo tokių įrodymų visumos priklausytų, kuriai bendrovei galiausiai galėtų tekti pareiga atlyginti žalą.
Pirmiausia – rašytinės pretenzijos
M. Baigys, kaip ir Lietuvos banko atstovas, vairuotojui pirmiausia rekomenduoja įvertinti ne tik pačius draudikų atsisakymus, bet ir tai, kaip buvo tiriamas draudžiamasis įvykis.
Jeigu kyla abejonių dėl priimtų sprendimų, abiem bendrovėms reikėtų pateikti rašytines pretenzijas ir pareikalauti išsamiai pagrįsti atsisakymą mokėti išmoką.
Jeigu pretenzijos būtų atmestos, vairuotojas galėtų rinktis – kreiptis į Lietuvos banką dėl vartojimo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka arba pateikti ieškinį teismui.
