Istorikas – apie Kovo 11-ąją: tai nebuvo stebuklas

Kodėl būtent Lietuva turėjo drąsos pirmoji atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos ir skelbti nepriklausomybę? Istorikas M. Ėmužis komentavo, kad būtų galima svarstyti, ar tai buvo drąsa, ar kitos priežastys, tačiau, kaip dažnai būna, nepriklausomybių atkūrimo procesuose pirmiausia lyderiavo estai. „Jie pirmieji pradėjo 1988 m. įvairius bruzdėjimus. Paskui jau panašūs procesai vyko ir kitose Baltijos šalyse“, – komentavo jis.

Vis dėlto, istoriko teigimu, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausomybė, didelį postūmį darė vykę procesai visoje Sovietų Sąjungoje. Visų pirma, Michailo Gorbačiovo inicijuota glastnost“ arba viešumo reforma ir perestroika arba lietuviškai žinoma pertvarka: „Glastnost“ pirmiausia buvo orientuota į cenzūros pripažinimą, į žodžio atlaisvinimą, o perestroiką gal iš dalies labiau į mąstymo pertvarkymą, tačiau daugiausia tai buvo ekonomikos programa“, – kalbėjo M. Ėmužis.

Pasak jo, lietuviai dažniausiai prisimena mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, bet Latvijos sostinėje Rygoje panašus įvykis užfiksuotas dar metais anksčiau. „Jie tuo metu įkūrė savo Helsinkio grupę, nors sovietų Lietuvoje ją turėjome dar anksčiau. Tačiau tie perestroikos postūmiai Latvijoje atsiranda 1986 m. Tada, kaip minėjau, Lietuvoje įvyksta mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, panašūs judesiai vyksta ir Estijoje. Vadinasi, po truputį vyko vienas kitą stumiantys įvykiai. Aišku, reikia suprasti, kad Sąjūdis buvo pertvarką remiantis judėjimas

Kita vertus, kiek iš tikrųjų žmonės šio judėjimo viduje norėjo remti tą pertvarką, o kiek tai tiesiog buvo akių dūmimas, turbūt yra akivaizdu. Tačiau visi šie procesai iškelia naujus žmones į areną, o antra, jie keičia viešąjį diskursą apie ką ir kaip kalbama“, – pastebėjo istorikas.

M. Ėmužio teigimu, pradėta drąsiau kalbėti apie vykdytas sovietų represijas. Kitaip sakant, apie tai, apie ką anksčiau buvo tylima arba griežtai negalima kalbėti. „Tai galima palyginti su užtvankos plyšiu, kuris vis didėjo, kol pro jį galėjo prasiveržti viską griaunantis krioklys. Vadinasi, Gorbačiovo reformos užvedė šį procesą. Galima sakyti, kad iki tol vieni žmonės nežinojo, kas įvyko 1940 m., kas įvyko po karo, tačiau tokių buvo labai nedaug, tai buvo daugiau jaunesnioji karta.

Vyresni žmonės tai puikiai žinojo, bet vieni pasirinko nekalbėti (ideologiškai) arba pusiau teigiamai kalbėti, o kiti bijojo tai daryti. Tačiau, kai viešai pradedama atviriau apie viską kalbėti, atsiranda ne tik tautinio sentimento atgimimas (kaip sakė profesorė Gailienė „Ką jie su mumis padarė?“), bet ir kad reikia ištaisyti tą skriaudos momentą, kuris buvo padarytas 1940 m.“, – aiškino jis.

Tiesa, pradėta vėl romantizuoti ir tarpukario laikotarpį, o tai neišvengiamai irgi vedė prie tos minties, kad reikia atkurti valstybę. „Jeigu dabar mums yra negerai, jeigu buvo padaryti tam tikri sovietų nusikaltimai, jeigu ekonomika yra atsilikusi, tai kodėl mums reikia čia kankintis? Kodėl negalime atkurti valstybės, kuri buvo prievarta panaikinta, ir gyventi gražiau?

Man atrodo, kad taip ta vizija ir susiformavo. Toliau jau galime kalbėti apie tai, kaip tą valstybę reikėjo atkurti ir kokia ta valstybė turėjo būti. 1989 m. eigoje ir 1990 m. pradžioje tikrai labai maža grupė nepritarė, kad tą nepriklausomą valstybę reikia atkurti. Tokių žmonių buvo, bet tai buvo procentiškai labai nedidelė dalis visuomenės („Jedinstvo“, platformininkai, ar pan.). Iš esmės visi pritarė, kad ta valstybė turi atsirasti, tik ne visi susitarė, kokiu būdu“, – sakė M. Ėmužis.

Anot istoriko, tai ir buvo tos dilemos, su kokiomis buvo eita iki Kovo 11-osios. M. Ėmužis komentavo, kad Lietuva nebenorėjo net ir autonomiškai gyventi Sovietų Sąjungoje. „Iš esmės sovietinės respublikos turėjo suvaržytą, dalinę autonomiją. Galbūt ne politinę, o labiau ūkinę, kai galėjo savarankiškiau tvarkyti tuos klausimus. Tačiau ilgoje perspektyvoje tai irgi nepasiteisino.

1988-1989 m. pradėtas vartoti žodis suverenitetas. Todėl ir sakiau, kad estai kai kuriose vietose lyderiavo, nes jie iškėlė ekonominio suvereniteto klausimą. Taip pat ir teisinio, kad Estijos įstatymai yra aukščiau už kažkokius sovietinius sprendimus ar įstatymus. Norėjo didesnio savarankiškumo dėl ekonomikos planavimo. Lietuvoje būta panašaus kalbėjimo labiau gal iš Komunistų partijos pusės, bet labai greitai viskas pasikeitė, kai Lietuvos sąjūdis aršiai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę nuo steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalį. Jau 1989 m. vasario 16 d. tai labai garsiai skambėjo. Palaipsniui Lietuvos komunistų partija turėjo pereiti iš esmės prie nepriklausomybės lozungų, nes turbūt kitaip būtų buvusi nušluota tos tautinės bangos“, – svarstė jis.

M. Ėmužis priminė, kad Lietuvos komunistai galėjo puikiai matyti tą precedentą Lenkijoje, kuris ten įvyko 1988 m. birželį. „Lenkijoje tais metais vyko rinkimai, nors ir nebuvo visiškai laisvi. Komunistai buvo rezervavę sau dalį vietų. Tačiau visas kitas vietas, kurias leido užimti konkuruojantiems politiniams judėjimams, paėmė „Solidarumas“. Vadinasi, tai matė ir mūsų komunistai, todėl irgi pakeitė savo kalbėseną dėl nepriklausomybės siekio.

Taigi, liko sudėtingiausi keli klausimai: kada atkurti nepriklausomybę ir kokia ji turėtų būti. Pirmuoju klausimu buvo galima kalbėti apie atstatymą tarpukario Lietuvos, išstojimą iš Sovietų Sąjungos. Buvo tokių kalbėtojų. Taip pat buvo galima kalbėti apie kažkokią komunistinę-socialistinę Lietuvą, tik ne Sovietų Sąjungos sudėtyje, o gal ir kažkokios atnaujintos Sąjungos viduje, kadangi Gorbačiovas matė irgi tokią galimybę. Tiesa, gal paskutinis dalykas labiau pagarsėjo po 1990 m. kovo 11 d., kai jau pamatyta, kad lietuviai pasitraukė.

Svarbus klausimas išliko ir kada skelbti nepriklausomybę: ar iš karto po rinkimų, kai susirinks naujos sudėties Aukščiausioji Taryba, ar dar kurį laiką laukti, derėtis. 1990 m. vasario 24 d. rinkimus laimėjus Sąjūdžiui su ženklia persvara, taip pat AT pirmininku išrinkus Vytautą Landsbergį, iš esmės pirmas ir antras klausimai buvo išspręsti“, – sakė istorikas.

Jis pastebėjo, kad buvo nuspręsta, jog Lietuva bus atkurta restitucijos pagrindu. Kitaip sakant, bus atkuriamas 1940 m. panaikintas valstybingumas. „Niekur nebuvome įstoję, todėl iš niekur mums ir nereikia išstoti. Nebuvo čia jokia komunistinė Lietuva, o ta, kuri buvo iki 1940 m.

Kitas dalykas, kad nuspręsta skelbti nepriklausomybę nebeatidėliojant. Sąjūdis į rinkimus ėjo su aiškia deklaracija, kad nori nepriklausomybės. Maskva tai puikiai suvokė dar iki rinkimų rezultatų. Buvo manoma, kad ji gali imtis kokių nors priemonių, jog suvaržytų šį siekį.

Pavyzdžiui, galėjo išvaikyti Aukščiausiąją Tarybą, ar paskelbti rinkimų rezultatus kokiais nors nelegitimiais. Maskvoje kaip tik turėjo įvykti Liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo susirinkti kažkur po kovo 11 d., todėl ten galėjo būti priimti nepalankūs sprendimai. Todėl Kovo 11-osios posėdis ir buvo toks ilgas ir pats nepriklausomybės paskelbimas įvyko tik 22.44 val. Galėtume sakyti, kad tai buvo netgi naktinis posėdis“, – pastebėjo M. Ėmužis.

Istoriko nuomone, svarbiausias sprendimas buvo toks, kad nuspręsta eiti restitucijos keliu ir nedelsti atkurti nepriklausomybės. „Paruošiamieji darbai tam prasidėjo jau žinant rinkimų rezultatus, bet dar nežinant, kas bus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku ir kaip viskas klostysis. Tačiau šie paruošiamieji darbai virė nuo rinkimų vasario pabaigoje iki kovo 11-osios: buvo ruošiami dokumentai, kaip atrodys nepriklausomybės aktas, kaip ir ką reikia priimti, nes iškilo įvairių problemų ir t. t.“, – sakė jis.

M. Ėmužis pasakojo, kad apskritai galima kalbėti apie Kovo 11-ąją kaip apie sudėtingą procesą, o ne vienadienį reiškinį. „Turbūt kartais išgirstame žodžius, kad Kovo 11-oji buvo stebuklas. Vis dėlto tai priklauso nuo to, ką mes vadiname stebuklu: jeigu tai įvykis, kuris labai staigiai ir netikėtai įvyksta, tai tikrai Kovo 11-oji nebuvo toks stebuklas. Jai reikėjo kelių savaičių pasiruošimo, o apskritai šis žingsnis brandintas dar nuo Sąjūdžio pradžios. Jeigu kalbėtume apie šio sprendimo teisinį karkasą arba stuburą, tai jis buvo brandintas apie 10 dienų. Aišku, jeigu vertintume, kad tai yra labai teigiamas dalykas, tuomet ši diena tikrai buvo stebuklas.

Taigi per tas dešimt dienų reikėjo išspręsti tokią dilemą: įvyko rinkimai ir buvo duotas mandatas skelbti nepriklausomybę. Tačiau reikėjo išspręsti neatitikimą, kad Aukščiausioji Taryba yra okupacinės valdžios organas, tai nebuvo Seimas. Galima aiškinti, kad Aukščiausioji Taryba kilo iš Liaudies Seimo. 1944 m. rugpjūtį tas Liaudies Seimas buvo pervadintas Aukščiausiąja Taryba, bet ir tai yra okupacinis organas. Būtų buvę labai keista, jei okupacinis organas Aukščiausioji taryba būtų paskelbęs nepriklausomybę nuo okupanto. Aišku, būtų galima sakyti, kad buvo suteiktas mandatas skelbti nepriklausomybę, tačiau norėta tikrai viską preciziškai teisiškai padaryti, jog paskui nebūtų galima kabinėtis“, – tikino istorikas.

Jo teigimu, propagandininkai paskui labai noriai būtų baksnoję į kokius nors galimus neatitikimus ir tai panaudoję savo tikslams. Todėl Kovo 11-osios skelbimas buvo penkių dokumentų paketas. „Dažniausiai susitelkiame į Nepriklausomybės Aktą, bet jis nebuvo net pirmasis. Pirmiausia buvo priimta deklaracija dėl deputatų įgaliojimo, kur buvo paaiškinta, iš kur kyla jų įgaliojimai. Vadinasi, kad iš 1918 m. Vasario 16-osios Akto kyla Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, tada 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija, kuri nostrifikavo ir patvirtino Vasario 16-osios Aktą, kad tai padarė jau Tautos išrinktas Seimas. Reikia prisiminti, kad Tautos Taryba, kuri 1918 m. skelbė nepriklausomybę, buvo rinkta Vilniaus Konferencijoje, bet ne visuotinai. Tuomet priminta 1922 m. Konstitucija ir t. t. Vadinasi, ši deklaracija parodė, iš kur kyla Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, kad tai nėra iš lempos.

Tada antras dokumentas buvo dėl valstybės vardo ir herbo: Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika (LTSR) buvo pervadinta į Lietuvos Respubliką. Vytis buvo patvirtintas herbu. Taip siekta atsiriboti nuo Tarybų Socialistinės Respublikos, kad čia ne ji skelbia nepriklausomybę, o tai daroma Lietuvos Respublikos vardu.

Trečiasis dokumentas buvo Aktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Ketvirtu dokumentu kelioms minutėms buvo grąžintas Lietuvos 1938 m. Konstitucijos galiojimas. Tai buvo paskutinė galiojusi LR Konstitucija, tačiau ji buvo autoritarinė ir nebūtų labai tikusi modernios valstybės kūrimui. Nors Latvijoje dabar galioja 1922 m. Konstitucija su tam tikrais pakeitimais. Taigi, Lietuva kelioms minutėms grąžino 1938 m. Konstituciją, kad parodytų, jog mūsų valstybė kyla iš tarpukario valstybės.

Penktas dokumentas jau buvo toks, kad buvo sustabdytas tos Konstitucijos galiojimas ir priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Štai toks buvo Kovo 11-osios visos dienos darbas, o prieš tai dar buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimai, kandidatai išsakė savo valstybės vizijas. Todėl ir sakau, kad Kovo 11-ojis nebuvo stebuklas, bet ilgai brandintas, gerai pasiruoštas ir apgalvotas veiksmas“, – apibendrino jis.