Šia patirtimi pasidalijo Zerkrog prisistačiusi dvidešimtmetė – tai jos įrašas iš „Reddit“ platformos, forumo „r/lithuania“.
Gyvenu su kambarioke. Mums – 20 ir 40 metų. Skirtumas pasijuto ne tik amžiuje, bet ir ribų suvokime.
Vos tik susipažinus, ji nusprendė „atsiverti“. Bet tai nebuvo paprastas, natūralus pokalbis. Tai buvo ištisa jos gyvenimo išpažintis: problemos su vyru, vaikais, ligomis, skolomis, darbu, kuris esą yra vienintelis jos išsigelbėjimas. Aš beveik nespėjau nieko pasakyti, bet jau buvau paskirta „geros draugės“ vaidmeniui. Be jokio mano sutikimo.
Pirmosiomis savaitėmis prasidėjo nuolatiniai prašymai padėti. Ji dirba vairuotoja, bet nemokėjo naudotis darbo automobiliu – prašė manęs, nors pati vairuoja, o aš net neturiu teisių. Vietoj to, kad kreiptųsi į vadovus, ji laukė, kol viską išspręsiu aš. Vėliau – GPS, interneto dalijimasis, techniniai dalykai, kuriuos vieną kartą padariau, bet paskui pasakiau „stop“. Pasakiau, kad turiu savo reikalų, ir ji gali susitvarkyti pati.
Nuo tos akimirkos santykiai pradėjo aiškiai keistis. Jai nepatiko atsakymas „ne“. Atsirado įtampa, šaltumas, nepasitenkinimas.
Kartą, grįžus iš parduotuvės, ji pravirko – sakė neturinti pinigų nei maistui, nei internetui. Paskolinau 20 eurų. Tąkart dar tikėjau, kad tai – tiesiog sunki akimirka.
Vėliau darbe gavome individualią užduotį, kurią reikėjo atlikti namuose. Aš savąją išsisprendžiau be problemų. Jai buvo sunku net prisijungti prie „Gmail“ ir atsisiųsti dokumentus. Vėl prašė mano pagalbos. Kai pasakiau, kad tai jos atsakomybė, kilo pykčio proveržis, drama, kaltinimai.
Kitą dieną – ramybė. Ir… „kyšis“. Ji atėjo su pasiūlymu padėti jai padaryti darbą už ją. Aš atsisakiau ir apie tai informavau darbo vadovybę.
Po savaitės ji jau nekentė visos mano egzistencijos. Esą esu nedraugiška, nepadedu, nenoriu bendrauti. Bet yra ir viena gera žinia – ji pagaliau pradėjo daryti savo darbus pati ir gyventi savo gyvenimą.
Aš ją matau kaip laikiną bendradarbę. Ne draugę, ne emocinį ramstį, ne žmogų, kuriam turiu spręsti problemas. Ji norėjo draugės. Aš noriu aiškių ribų. Nemėgstu maišyti darbo santykių su asmeniniais – net ir tada, kai gyveni kartu, net ir tada, kai esi užsienyje.
Kartais „ne“ nėra šaltumas. Kartais tai – vienintelis būdas išlikti savimi.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
