Knygos autorė Lucy Jones – žinoma britų žurnalistė ir rašytoja, pelniusi skaitytojų simpatijas dėl gebėjimo derinti mokslo tikslumą, literatūrinį jautrumą ir atvirą asmeninį pasakojimą. Ji yra rašiusi „The Guardian“, „BBC Earth“ ir kitiems prestižiniams leidiniams, Autorė visuomet domėjosi tuo, kas vyksta žmogaus viduje – kokie biologiniai ir psichologiniai procesai formuoja mūsų patirtis ir kas mūsų gyvenimus daro prasmingus. Tačiau būtent motinystė tapo tema, kurią ji norėjo suprasti giliau, nes ši patirtis ją paveikė labiau nei bet kas kitas.
„Motinystė“ prasideda nuo autorės asmeninės kelionės – nuo pirmųjų nėštumo mėnesių, kai kūnas ir mintys ima keistis, ir nuo gimdymo patirties, kurią ji vadina transformuojančia tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Ieškodama atsakymų į klausimą, kodėl motinystės pradžia ją tiesiog pribloškė, L. Jones pradėjo gilintis į neuromokslų, psichologijos ir antropologijos tyrimus. Šie tyrimai atskleidė, kad moters smegenys nėštumo metu ir po gimdymo keičiasi labiau nei bet kuriuo kitu suaugusio žmogaus gyvenimo laikotarpiu. Tai virsmas, kuriam autorė pritaiko terminą „matrescencija“, reiškiantį biologinę ir psichologinę transformaciją, prilygstančią paauglystei.
„Įkvėpta A. Sacks pamokymų parašiau šią knygą – kvietimą kalbėtis apie motinystę. Tai asmeninė istorija, pasidalijimas patirtimi apie nėštumą, gimdymą ir motinystės pradžią; siūlau ją kaip atvejo studiją. Dalinuosi ir kruopščiais, itin dėmesį prikaustančiais moksliniais tyrimais, kuriuos analizavau norėdama sužinoti, kas vyksta su manimi kiekviename motinystės etape.
<...> Pasak mokslininkų, neurobiologinis mamos ir kūdikio ryšys, moters virsmas į motiną yra kur kas įvairesni, įdomesni, nesuvaldomi dalykai, nei tą parodo blankūs užrašai ant atvirukų mamos dienos proga. Motinystė kvestionuoja idėją, kad esame savarankiški individai, atskirti nuo likusio gyvojo pasaulio. Tikiuosi, kad ši knyga padės mums pradėti iš naujo kalbėtis apie tai, ką reiškia moteriai tapti motina, ko pareikalauja ši metamorfozė, kaip galime imti vertinti jaunas mamas ir apskritai iš naujo įsivaizduoti, kas yra motinystė“, – sako knygos autorė.
Nors sąvoka „matrescencija“ nėra nauja, ji vis dar mažai žinoma plačiajai visuomenei. L. Jones remiasi mokslininkų įžvalgomis, rodančiomis, kad tapimas mama nėra vien socialinis vaidmuo – tai iš esmės perkonstruojanti patirtis, kuri keičia moters reakcijas, emocinius poreikius, gebėjimą prisirišti ir net pasaulio suvokimą. Autorė atskleidžia, kaip sustiprėjęs jautrumas, kurį moterys dažnai suvokia kaip silpnybę, iš tiesų yra evoliuciškai svarbi savybė, padedanti užmegzti ryšį su kūdikiu ir užtikrinanti jo saugumą. Be to, knygoje nagrinėjama, kaip visuomenės lūkesčiai ir kultūriniai motinystės naratyvai formuoja moters savijautą ir kodėl daugelis motinų jaučiasi priverstos slėpti tikrąsias emocijas.
Kartu su mokslinėmis įžvalgomis „Motinystėje“ daug vietos skiriama ir subtiliems, dažnai nutylimiems moterų išgyvenimams. L. Jones rašo apie vienatvės pojūtį, kurį patiria daug naujų mamų, apie nerimą, kurio intensyvumas kartais stebina net pačias moteris, apie stipriai kintančius santykius su partneriu, šeima ir draugais. Ji neslepia, kad motinystė gali būti tiek pakylėjanti, tiek pribloškiamai sunki, ir kad šie du poliai dažnai egzistuoja vienu metu. Tokia atvira autorės laikysena leidžia skaitytojui pamatyti, kad motinystė nėra nei vien tik palaima, nei išimtinai iššūkis – tai daugiasluoksnė, žmogiška patirtis, kuriai reikia laiko ir erdvės.
Knygoje L.Jones daug kalba apie motinystės suteikiamą stiprybę, apie naujai atrandamą gyvenimo prasmę, apie kūrybiškumą, kuris pabunda kartu su nauja tapatybe. Autorė pabrėžia, kad motinystė gali būti ne tik išbandymas, bet ir galimybė augti, kurti ir iš naujo atrasti save. Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kaip svarbu moterims jausti bendruomenės palaikymą ir kaip visuomenė galėtų labiau atsižvelgti į motinų poreikius, pripažinti jų emocijas ir suteikti realią pagalbą.
„Motinystė: nėštumo, gimdymo ir motinystės metamorfozės“ – tai knyga, kuri kalba ne tik mamoms. Tai jautrus ir kartu moksliškai pagrįstas pasakojimas, padedantis geriau suprasti moterų patirtis, skatinantis empatiją ir primenantis, kad kiekvienas žmogus kyla iš šios unikaliai žmogiškos metamorfozės.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
* * *
Išriedėjusi su vežimėliu į miestą, ėmiau pastebėti pasikeitusį aplinkinių dėmesį mano kūnui. Laukdamasi jaučiausi išskirtinė: visų akys buvo nukreiptos į mano pilvą, o kai pagimdžiau, tapau nematoma: kur bekeliavau, atrodė, kad niekas į mane nežiūri. Suvokiau, kad anksčiau pati nepastebėdavau motinų su kūdikiais ar mažais vaikais. Niekada nematydavau jų. Tačiau dabar matau, kad pasaulis jų pilnas. Šokiruojantis sąmonės pokytis.
Būti nematomai man savotiškai patiko, ypač nesulaukti dėmesio iš vyrų. Ne todėl, kad tikėjausi seksualių žvilgsnių, bet niekas manęs nepersekiojo, nekartojo „šypsokis, meilute, nes tai gali nepasikartoti“. Su manimi daugiau nesikalbėjo taip, kad varytų mane iš proto. Vežimėlis tarsi parodo, kad esu seksualiai neprieinama daugeliui žmonių. Tačiau aš ir atrodžiau kitaip nei anksčiau, ir šitas skirtumas mane paveikė, pakeitė būdą, kaip einu per pasaulį.
Pamačiusi save veidrodyje susiraukdavau. Aš buvau kažkas kitas. Mano pilvas buvo kaip tuščias kokonas, tešlinis, išeikvotas. Buvau stambesnė gal tuzinu kilogramų. Mano šlaunys ir klubai buvo apaugę nauju riebalų sluoksniu. Aš sustorėjau. „Motiniškai“, galima būtų pridėti. Mano slenkantys plaukai– kurių neturėjau kada trinkti – buvo neseniai nukirpti. Aplink burną ir ant skruostų raudonavo skausmingi išbėrimai. Paburkusios akys. Vienoje akyje trūkusi kraujagyslė, mažylė nagiuku sugebėjo įrėžti. Išvarginta visų šių pokyčių, kad paslėpčiau savo svorį, užsitempdavau tampres ir įsmukdavau į didelius treningus, nutampytus megztinius, praktiškus dryžuotus marškinėlius ar senas palaidines.
Kartais lyg negalvodama pirkdavau drabužius, kurie rėkte išrėkdavo mano tapatybės krizę. Keistus per didelius kombinezonus. Siaubingą šilkinį sijoną. Bjaurias sukneles, kurias, maniau, mamos dėvi. Paauglystėje mes puošdavome mūsų besikeičiančius kūnus: prisitaikydavome rūbus, pasiskolindavome, dalindavomės, ieškodavome tapatybės, išbandydamos įvairius stilius ir mėgstamas spalvas. Motinystės laiku, na, drabužiai buvo tikras šlamštas (nėščiųjų rūbai buvo gėlėti, labai moteriški ir labai brangūs).
Pamačiau, kad dukrytei augant ėmiau rengtis kaip klounas iš jos mėgstamo televizijos kanalo. Mano krūtinė buvo didesnė, plaukai tamsesni, liemuo dingęs. Net apgamai ant veido pasikeitę. Tai nebuvau aš. Žinojau, kaip turiu atrodyti. Pasak žiniasklaidos, moterys, neseniai tapusios mamomis, tik „dzingt“ ar „šast“ ir turi grįžti į prieš tai buvusias formas. Motinų kūnai nėra gražūs. Tik pasižiūrėkite į naujausias antraštes populiariausiuose šalies laikraščiuose ir pamatysite, kaip isteriškai pranešama apie Elysos „įspūdingą sulieknėjimą po gimdymo“ arba kaip Emilija puikuojasi liekna talija praėjus tik dviem mėnesiams po vaiko gimimo, arba kad Danielė demonstruoja „stangrų pilvą“ ir „nėra nė šešėlio nuovargio“ jos veide. Visuose šiuose straipsniuose nešama viena žinia. Įžymybės puikuojasi savo stangriais pilvais po gimdymo tepraėjus dviem, septyniems, aštuoniems mėnesiams. Nors ir kaip stengiausi nekreipti dėmesio į tokią žurnalistiką, seksizmas ir mizoginija rado kelią į mano smegenis, įsitaisė ten ir tyliai šnibždėjo: tu žinai, kaip turi atrodyti.
Aš turėjau „atgauti savo kūną“ ir nusipurtyti viską, kas išduoda motinystę. Žiniasklaidoje nemirga pranešimai su tekstu „Rowena didžiuojasi savo LABAI apvalainu pilvuku praėjus dviem mėnesiams po vaikučio gimimo“ arba „Gia išsilenkė demonstruodama savo liulantį pilvą“, arba „Poppy pasistengė, kad jai pasirodžius visų akys nukryptų į strijų išvagotą ir nukarusį pilvą, vilkėdama medvilninę sportinio stiliaus liemenėlę „Balenciaga“, visa išbalusi ir nuostabiai riebaluotais plaukais, ji neslėpė gilaus nuovargio“. Ne – jaunos motinos turi greitai permainyti įvykusią metamorfozę.
Nesuvokiau, kad mažai tikėtina, jog po nėštumo moteris kada nors sugrįš į prieš gimdymą buvusią formą. Nežinojau, kaip smarkiai nėštumas paveikia kūną, nuo širdies iki raumenų ir kaulų sistemos. Fort Beninge, Džordžijos valstijoje esančioje Martino kariuomenės bendruomenės ligoninėje, mokslininkai atliko tyrimą, kuris parodė, kad karės, pastojusios tarnaudamos kariuomenėje, net ir reguliariai sportuodamos nėštumo metu bei ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu, sunkiai atgauna prieš nėštumą buvusias kūno formas. „Gali labai ilgai užtrukti, jei iš viso pavyks, susigrąžinti buvusią figūrą“, – sako Wendy Brown iš Kvynslando universiteto Brisbane, Australijoje.
Vis dažniau žiūrėdama į veidrodį greitosiomis baimingai ieškodavau savęs šiame naujame veide, naujame kūne. Daugėjo raukšlių nuo juoko ir šypsenų, nuo dainavimo ir ulbavimo, ir ūbavimo, nuo raukymosi ar išplėstomis akimis tariamų žodžių. Mano dantys pagelto. Daugiau kavos, mažiau laiko dantims valyti. Po nėštumo krūtys liko išvagotos strijų, nuo maitinimo pasikeitė ir jų forma. Nustojus žindyti dar ilgus mėnesius pasirodydavo pieno.
Kelių oda ėmė panašėti į dramblio: storėjo ir šiurkštėjo, nes daug laiko praleisdavau ant grindų su augančiu kūdikiu. Šliaužiojau ir žaidžiau slėpynių. Klūpėjau ir laikiau ją ant rankų. Rinkau žaislus. Tai vienaip, tai kitaip sukiojausi, reagavau ir keičiausi.
Galiausiai nustojau žiūrėti.
Lucy Jones, „Motinystė: nėštumo, gimdymo ir motinystės metamorfozės“, leidykla VAGA, 2025.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
