Stuburo smegenų insultą patyręs Adomas po ilgo gydymo ir reabilitacijos iš gydytojų išgirdo sukrečiantį verdiktą, kad nebegalės vaikščioti. Nors susitaikyti su diagnoze nebuvo lengva, vyras pasiduoti neketino. Šiandien Adomas gyvena, kaip pats sako, normalų gyvenimą: sportuoja, keliauja ir užsiima mėgstamomis veiklomis. „Jei įsisukčiau į fizinių ir psichologinių barjerų liūną ir nuolat svarstyčiau, ką dar galėčiau padaryti ar pakeisti, būtų tik sunkiau“, – sako jis.
Patyręs stuburo smegenų insultą pagalbos sulaukė tik po paros
Vilniečio Adomo Bukausko gyvenimas apsivertė prieš šešerius metus. Iki tol jis buvo visiškai sveikas, Anglijoje kūręs verslą ir vairavęs motociklus bei laivus. Tačiau vieną dieną netikėtai patyrė stuburo smegenų insultą.
„Ryte einant iš miegamojo į vonios kambarį man suskaudo kaklą. Skausmas buvo žvėriškas ir aš susmukau ant grindų. Nušliaužiau iki miegamojo, kur buvo telefonas, išsikviečiau greitąją. Pajaučiau, kaip šiluma užliejo kūną ir pusė kūno tapo tarsi želė. Dabar suprantu, kad tada plyšo kraujagyslė nugaros smegenyse“, – pasakoja Adomas.
Tą pačią dieną Adomas į ligoninę pateko du kartus – antrą kartą jau iš dalies paralyžiuotas. Jį tikrinęs neurologas užsiminė, kad vyrą greičiausiai ištiko stuburo smegenų insultas.
„Neurologui tikrinant mano refleksus ir kitus jutiminius dalykus, žiūrėjau ir galvojau – čia jau bus reikalų, nes plaktukas tukseno, o aš nieko nejaučiau“, – prisimena pašnekovas.
Jis pasakoja, kad didžiausia problema buvo tai, jog ligoninė neturėjo nuosavo magnetinio rezonanso aparato, kuris priklausė privačiai klinikai, dirbusiai tik darbo dienomis nuo 9 iki 17 val., o Adomas į ligoninę pateko sekmadienio vakarą, tad išsamesnės apžiūros jam teko laukti dar parą.
„Buvau insulto būklės, kai viską lemia sekundės, o likau gulėti dar apie 16 valandų. Ryte visi atėjo į darbą, peršvietė mane aparatu, o dar kitą dieną operavo. Tai vietoj staigios reakcijos, pagal „raudonas vėliavėles“, ji buvo vos ne po paros. Tada jau nebebuvo, ko gelbėti“, – sako Adomas.
Operuojant paaiškėjo, kad Adomui plyšo kraujagyslių rezginys. Vėliau operaciją teko kartoti – stuburo smegenys buvo visiškai pažeistos, todėl Adomas ne tik nejautė kojų ir kūno, bet ir prastai valdė rankas.
„Daug kur gyvenime pralįsdavau kaip žuvis, bet tada suvokiau, kad iš šito lengvai neišlipsiu. Tačiau vis tiek kirbėjo mintis: o gal?“ – atvirauja pašnekovas.
Po ilgo gydymo ir reabilitacijos Adomas iš gydytojų išgirdo sukrečiantį verdiktą.
„Didžiausias smūgis buvo, kai po dviejų–trijų mėnesių surengė konsiliumą ir reabilitacijos metu pasakė: jūs nebevaikščiosite. Kai atvežė pirmą vežimą, žiūrėjau į jį ir galvojau, kad po trijų mėnesių būtų laikas keltis iš lovos. Dažniausiai vežimą skiria penkeriems–šešeriems metams. Pamaniau: ne, penkerius metus aš jame nesėdėsiu“, – sako jis.
Naujos realybės priėmimo etapai
Anot mokslų daktarės, psichoterapeutės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentės Irinos Banienės, žmonės, patyrę gyvenimą keičiančias ligas arba netekę gebėjimo vaikščioti, matyti ar girdėti, išgyvena savotiškus naujos realybės priėmimo etapus: šoką, neigimą, pyktį arba kaltųjų paiešką, derybas, liūdesį arba depresiją.
Visgi psichoterapeutė pažymi, kad perėjimas per šias stadijas dažniausiai nebūna sklandus.
„Tai nėra linijinis modelis – kai kada žmonės grįžta į ankstesnį etapą. Ir tai nėra blogai, nes priėmimo etapas neretai banguoja: vieną dieną žmogus gali atrodyti ir jaustis šiek tiek geriau, o kitą – grįžti atgal, pradėti pykti, nors, atrodo, jau buvo priėmimo etape. Tai yra natūralus procesas“, – teigia I. Banienė.
Pasak jos, iš pradžių žmonės patiria šoką ir nerimą, nes nesuvokia arba netiki, kad būtent jiems galėjo atsitikti tokia nelaimė.
„Smegenų veikla mus apsaugo nuo informacijos, kurią žmogus išgirsta, kad po truputį būtų galima su tuo tvarkytis ir pamažu prieiti prie susitaikymo. Dažnu atveju žmonės, prisiminę šį etapą, sako: aš galvojau, kad tai yra kažkoks košmaras, kad tai vyksta ne su manimi, bet po kurio laiko supratau – tai tikrai yra apie mane, man taip atsitiko“, – sako LSMU docentė.
Daugelis žmonių per gyvenimą susiduria su bauginančiomis diagnozėmis, tačiau svarbu, kaip priimami pokyčiai.
„Gal nelaikiau visų kvailais, bet vis tiek galvojau, kad pasikapstysiu, sužinosiu daugiau ir atrasiu tą raktą. Gal kažkas neišguglino tiek, kiek aš išguglinsiu. Visų traumas patyrusių žmonių reakcijos yra panašios“, – savo išgyvenimais, sužinojus diagnozę, dalijasi Adomas.
Susitaikyti su nauja realybe padeda artimųjų palaikymas
Anot I. Banienės, perėjus šoko ir neigimo etapą, prasideda kaltės paieškos ir pykčio stadija, kurios metu žmogus išgyvena bejėgiškumo jausmą bei nuolat svarsto, kodėl nelaimė atsitiko būtent jam.
„Žmogus pyksta ant gydytojų, slaugytojų, artimųjų ir paties savęs. Pyktis slepia bejėgiškumą, baimę, kontrolės praradimą. Išeiti iš pykčio stadijos galima įvairiai, priklausomai nuo to, kas tam žmogui anksčiau padėdavo tvarkytis su emocijomis bei reakcijomis“, – aiškina specialistė.
Nors negalia riboja, Adomas ir jo žmona Indrė atrado būdų veikti tai, ką mėgsta: eina pasivaikščioti, lankosi renginiuose ir parodose, keliauja. Pora taip pat pritaikė automobilį tam, kad Adomas galėtų vairuoti.
„Važiuoju sportuoti, į parduotuvę, sodybą. Su Indre prieš porą savaičių buvome Lenkijoje, o rudenį važiuosime iki Vokietijos“, – sako insultą išgyvenęs vyras.
Psichoterapeutės teigimu, kad susitaikymas su esama realybe įvyktų lengviau ir greičiau, labai daug gali padėti artimieji. Visgi svarbu suprasti, kokia pagalba skatina sveikimą, o kokia gali trukdyti.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus adaptacija vyksta geriau, kai artimųjų pagalba neatima kontrolės, kai leidžiama žmogui daryti viską savarankiškai. Galbūt ne taip greitai, kaip kas nors tikisi, galbūt darant klaidas, bet tas savarankiškumas yra be galo svarbus. Hipergloba ar hiperkontrolė tokioje situacijoje gali labai kenkti“, – pabrėžia I. Banienė.
Išbandė daugybę alternatyvių preparatų, bet labiausiai padėjo sportas
Pasak jos, taip pat labai svarbu kalbėtis apie patiriamas emocijas ir išgyvenimus bei juos normalizuoti.
„Kai įgarsiname savo emocijas, tokias kaip pyktis, nerimas, baimė, jos linkusios mažėti. Tada žmogus geriau suvokia, kas su juo vyksta“, – teigia psichoterapeutė.
Vestuves su Indre Adomas iškėlė jau po nelaimės. Jis prisimena, kad dar gydydamasis antrajai pusei uždavė svarbų klausimą.
„Aš jos paklausiau: ar tu tikrai nori su manim tokiu gyventi? Nes čia bus reikalų. Ir tie reikalai tuo metu atrodė blogesni, negu yra šiandien. Man atrodė sąžininga paklausti. O ji pasakė, kad ne, nesiskiriame. Tai viskas buvo gerai. Artimųjų palaikymas man labai padėjo“, – sako pašnekovas.
Adomas išbandė daugybę alternatyvių ir net eksperimentinių preparatų, tačiau pripažįsta, kad labiausiai jam padėjo sportas.
„Man asmeniškai padėjo darbas su svoriais. Net sužinojau, kad kai kurie raumenys vis dar auga ir stiprėja, nors neturėtų. Turėjau ir ištvermei skirtų ugdyti aerobikos treniruočių, atvažiuodavo tėtis ir kartu dirbdavome su svoriais, o po pietų ateidavo kineziterapeutas ir darydavome kitus pratimus“, – pasakoja jis.
Padėti gali ir bendravimas su tą pačią patirtį išgyvenančiais žmonėmis
Pasak I. Banienės, toliau eina derybų stadija, kai žmogui atrodo, kad jeigu gaus tam tikrą reabilitaciją ir labai stengsis, būtinai įveiks ligą ar negalią. Galiausiai suvokus, kad niekas nepasikeis, ateina nusivylimo ir liūdesio etapas, kuris gali išsivystyti į depresiją.
„Liūdesio ir depresijos etapą išgyvena visi – tai visiškai natūrali reakcija. Bet šiai stadijai įveikti reikia laiko ir daug kantrybės iš artimųjų bei savęs“, – pažymi LSMU docentė.
Jos teigimu, jei laikui bėgant psichologinė būklė ir bendra savijauta blogėja, būtina kreiptis pagalbos į specialistus.
„Jei praėjus šešiems mėnesiams po įvykio niekas nesikeičia arba blogėja, atsiranda košmarai, žmogus negali miegoti ir valgyti, patiria panikos priepuolius, pasireiškia potrauminio streso sutrikimo simptomai, reikia kreiptis pagalbos. Raudona vėliavėlė ar šauktukas yra tada, kai žmogus ima kalbėti apie savižudybę. Tuomet tikrai būtina kuo skubesnė psichologinė pagalba“, – akcentuoja I. Banienė.
Tiek psichoterapeutė, tiek Adomas sako, kad pereiti per tokius iššūkius labai padeda bendravimas su tą pačią negalią ar ligą turinčiais žmonėmis – prisijungimas prie bendruomenės.
„Man padėjo tai, kad gyvenu gana normalų gyvenimą. „Jei įsisukčiau į fizinių ir psichologinių barjerų liūną ir nuolat svarstyčiau, ką dar galėčiau padaryti ar pakeisti, būtų tik sunkiau“, – teigia pašnekovas.
Pasak specialistės, tokie sukrečiantys įvykiai sudrebina gyvenimą ir žmogus, jausdamas, kad žemė slysta iš po kojų, pradeda iš naujo ieškoti gyvenimo prasmės.
„Žmonės tikrai turi daug vidinių resursų ir geba rasti naujų gyvenimo prasmių. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie po sunkių išgyvenimų atranda, pavyzdžiui, savanorystę ir ima padėti kitiems su panašiais sunkumais susiduriantiems asmenims“, – sako I. Banienė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
