Rūtai Meilutytei – dar tik 28-eri, o visa Lietuva ją žino jau pusę gyvenimo, t. y. nuo tada, kai 2012-aisiais ji sensacingai triumfavo Londono olimpinėse žaidynėse.
Plaukikė olimpinį A normatyvą pasiekė būdama dar 14-os ir vos per vakarą tapo nacionaline (ir ne tik) didvyre, kuriai buvo galima surengti atskiras sutiktuves, bendros nuotraukos su ja prašė net JAV krepšinio rinktinės žvaigždės LeBronas Jamesas ir Jamesas Hardenas, o internetu sveikinimus siuntė futbolo garsenybės kaip Wayne’as Rooney ir Robinas Van Persie.
15 metų ir keturių mėnesių (133 dienų) amžiaus R. Meilutytė – ne tik jauniausia Londono olimpiados čempionė, bet ir visų laikų Lietuvos olimpietė, iškovojusi auksą.
Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Pastaruoju metu su žiniasklaida bendrauti nesiveržianti Rūta prisėdo ilgam ir atviram pokalbiui, kurio metu atskleidė kitą spindinčių medalių ir skambių pergalių pusę.
Penkis kartus geriausia Lietuvos metų sportininke pripažinta kaunietė papasakojo apie rimtus išbandymus, su kuriais susidūrė – įžeidžiančius komentarus, komplikuotus santykius su treneriais, kovą su bulimija, aistros praradimą ir kt.
Tinklalaidėje PIN — Pradėk Iš Naujo pokalbyje su jos vedėju Aurimu Mikalausku Londono olimpinė čempionė prisiminė vaikystės pokalbį su tėčiu, kuomet jis nenorėjo leisti R. Meilutytei lankyti plaukimo treniruočių.
„Labai sunkiai jaučiausi. Kaip ir jaučiau, kad turiu balsą, bet vis tiek autoritetai buvo tėtis, treneris, nes jie vyresni. Tuo metu dar turbūt negalėjau pati priimti sprendimų ar atlaikyti kitų nuomonę.
Prisimenu, kai būdama 11-os norėjau grįžti į plaukimą, turėjau ilgą pokalbį su tėčiu. Pamenu, tada verkiau – aš labai norėjau lankyti plaukimą, o tėtis man sakė „ne“, nes mano pečiai bus labai platūs, nebeliks moteriškos figūros, atrodysiu vyriškai, negražiai. Bet aš kažkaip atsilaikiau ir viskas labai gerai baigėsi“, – įsiminusį pokalbį su tėčiu prisiminė plaukikė.
Ji neslėpė, kad gyvenimas po pergalės Londono olimpinėse žaidynėse pasikeitė kardinaliai, bet tikrai ne į gerąją pusę.
„Man buvo labai sunku, nes aš nesuprasdavau, kodėl aš čia turiu laimėti. Jaučiausi, kad nesu matomas kaip žmogus, o kaip kažkoks produktas arba įrankis pasiekti savo asmeninių tikslų. Metai po Londono olimpinių žaidynių atėjau pas savo trenerį ir pasakiau, kad aš noriu išvažiuoti, bet jis labai mokėjo pakalbėti ir mane perkalbėjo. Ir tuo metu, būdama 16-os metų, aš vargau su įvairiais dalykais – su savo pokyčiais, savo santykiais, rankos lūžiais. Tikrai buvo labai sunku.
Rankos lūžis buvo vienas iš momentų, kuris lėmė mano išvykimą. Vėliau, kaip žinia, buvau suspenduota, bet čia jau kitas momentas“, – dalijosi išgyvenimais R. Meilutytė.
Plaukikė atsivėrė apie santykius su buvusiu jos treneriu, su kuriuo žmogiško ryšio užmegzti nepavyko.
„Treneris buvo nustojęs žiūrėti mano kaip žmogaus interesų ir visiškai nedėjo pastangų, kuomet matė, kad man yra sunku. Jis mane palaikė labiau ne kaip žmogų, o kaip įrankį siekti rezultatų“, – teigė ji.
Atvirame pokalbyje Rūta prabilo ir apie kankinančius bei pavojingus valgymo sutrikimus, su kuriais susidūrė.
„Aš ilgą laiką nesupratau, kas man vyksta. Man buvo nemiga. Pradėjau gerti įvairius antidepresantus. Nuėjau apie tai pirmą kartą pasakyti treneriui, kad nemiegojau visą naktį, kad man vos ne haliucinacijos nuo migdomųjų ir kad aš vemiu – man labai blogai. Jis ir pradžių atsakė, kad bent jau kalorijų taip atsisakai, tik paskui kažkaip susigriebė. Reikėjo kažką daryti. Bet tas gijimo kelias nežinau, kiek jis truko. Tas valgymo sutrikimas buvo labai stipriai apėmęs mano gyvenimą“, – pasakojo kaunietė.
Ji atsivėrė ir apie tai, kaip viskas prasidėjo.
„Kai būdama 15-16 metų iškovojau tas pergales, man dar nė nebuvo prasidėjęs brendimas – realiai buvau vaikas. O kai prasidėjo brendimas ir mano kūno pokyčiai, treneriai tai labai norėjo suvaldyti. Ir šiaip daug komentarų ėjo iš visur apie pasikeitusias kūno formas, jau vadino kiborgu, vyru-robotu. Net treneriai, su kuriais esu anksčiau dirbusi, ateidavo ir pasakydavo, kaip man čia reikia susiimti. Čia buvo startas mano bulimijai.
Jau penkti-šešti metai, kai aš stipriai laikausi ir kai galėčiau pasakyti, kad jaučiuosi išgijusi. Iš tikrųjų buvo lavai gėda, kai tai turėjau. Jaučiausi lyg turėdama tamsią paslaptį. Buvo šlykštu pačiai prieš save, kad pamyniau savo standartus, kad sau melavau. Praėjo daug laiko, kad pradėjau klausyti savo kūno, mylėti jį ir rūpintis juo“, – pasakojo R. Meilutytė.
„Jautriai reaguodavau (į komentarus), ilgą laiką nemylėjau savo kūno, galvojau, kad man būtinai reikia jį pataisyti, sumažinti, kontroliuoti. Ta vieša aplinka, tos kalbos bėrė akmenukus į tą mano krepšį. Dabar tas požiūris kitoks į kalbas, kas ką pasakys, pagalvos apie mano kūną.
Tas žinomumas, šio pasaulio veikimo principai, visuomenės požiūris… Žmonės gatvėse prieidavo, komentuodavo, aptarinėdavo mano kūną. Buvo ir tokių dalykų. Reikėjo išmokti atsiriboti nuo to“, – teigė R. Meilutytė.
Ji pamena, kad su ja sieti lūkesčiai, ypač prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, tapo visiškai neadekvatūs ir prasilenkė su sveiku protu.
„Patekau į bendrą sapną. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris prieitų ir sakytų: „Rūta, tu neprivalai, tu gali rinktis“. Neturėjau to mano aplinkoje, pati turėjau tą kažkaip atrasti.
Vėliau atsirado ir kiti žmonės, kurie man padėjo. Pati veikiau kaip automatas, tuo metu atrodė, jog nėra jokios alternatyvos, jokio kito pasirinkimo, tik plaukti. Nebuvo minčių, kad jei nenori, galiu nedaryt. Teko paragauti, ką reiškia nepateisinti žmonių susikurtų lūkesčių, visiškas sumaišymas su žemėmis, visiškas nepalaikymas. Labai skaudi, kartu įdomi patirtis.
Labai keistas tas fenomenas, kuomet tave aukština iki dievybės, ir kai tau nesiseka, staiga „plauki vėžlio greičiu“, tampi prastu (žmogumi). Manęs paklausė žurnalistė po Rio finalo, ar „tai didžiausias nusivylimas mano gyvenime?“…
Aš nesuprantu, kur yra ribos. Pamenu, aš per gražiai atsakiau (šypsosi), galėjau normaliai atsakyti. Stengiausi būti korektiška.
Tie visi žmonės per Rio žaidynes gatvėse stabdydavo, klausdavo, kur ta mano forma, kas nutiko. Atrodė, viskas ant manęs, visas spaudimas. Ilgą laiką buvau (viena) tame lauke. Laukiau, kol viskas pasibaigs“, – teigė R. Meilutytė.
