Renginių vedėjas Remigijus Žiogas šįkart paliko scenos šviesas už nugaros ir pasinėrė į tikrą nuotykį – kelionę po Siriją ir Libaną. Kartu su prodiuseriu ir keliautoju Mantu Bertuliu, subūrusiu nedidelę, bet drąsią kompaniją, jis leidosi į aštuonių dienų kelionę, kurioje susipynė istorija, kultūra ir gyvenimo pamokos.
Ši kelionė ne tik atskleidė senovės civilizacijos žavesį, bet ir tapo dvasine patirtimi.
Artimųjų nerimą nugalėjo noras patirti
Renginių vedėjas Remigijus Žiogas pasakoja, kad sprendimas keliauti buvo spontaniškas, tačiau ryžtas – tvirtas. Jam rūpėjo pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra – ne per televizijos ar žiniasklaidos filtrus. Tiesa, nors pats sprendimu keliauti neabejojo, jo neaplenkė artimųjų nerimas ir abejojantys žvilgsniai.
„Buvome pirmoji Manto Bertulio surinkta kelionių grupė, bet tikrai ne paskutinė – jis jau renka grupę kitai kelionei į Siriją ir Afganistaną. Kai tik Mantas pasiūlė keliauti į Siriją, aš sutikau iš karto. Artimieji juokais klausė, ar testamentą palikau. Atsakiau, kad jei ką – viskas vaikams. Ieškojau draugų, kas keliautų kartu, bet visi tik pirštą prie smilkinio sukiojo ir klausė: Kokio velnio ten? Ką ten palikai? Galo važiuoji ieškoti? Kiek tau moka, kad ten varai?…“
Renginių vedėjas prisipažįsta, kad į kelionę išvyko be jokių lūkesčių ar baimių. Jam svarbiausia buvo tiesiog pajusti vietos pulsą, susitikti su žmonėmis ir pažinti kultūrą tiesiogiai. Šis atvirumas naujoms patirtims, jo nuomone, yra pagrindinis kelionių grožis.
„Keliaujant į Siriją nejaučiau kažkokių neigiamų jausmų, baimės ar dar ko nors. Neturėjau ir jokių lūkesčių – norėjau tik pamatyti ir patirti“, – sako jis, atskleisdamas, kad kiekviena diena Rytuose jam buvo tarsi naujas atradimas.
„Sirai neprarado svarbiausio – savęs“
Grupę sudarė įvairūs žmonės, bet juos jungė smalsumas ir drąsa. Renginių vedėjas sako, kad kiekvienas bendrakeleivis turėjo savo istoriją ir charakterį, tačiau kartu jie sukūrė harmoningą nuotykių kompaniją.
„Mūsų buvo aštuoni – Mantas surinko grupę, ir mes jau Rytuose. Mantas – nuotykių ieškotojas. Gytis – jaunuolis iš Vilkaviškio, dar ieškantis savęs, dabar dirbantis Olandijoje. Eivina – ką tik baigusi žurnalistikos studijas Vilniuje. Dominyka ir Eugenijus – keliautojų pora, katinų mylėtojai ir užtarėjai. Du broliai, Egis ir Mindaugas – kaip vienas už visus ir visi už vieną, tikri broliai. Ir aš – Žiogas. Tas, kuris nori pažinti pasaulį ir dar labiau – save. Man svarbu buvo pamatyti ir pajusti“, – šypteli jis.
Sirija, pasak R.Žiogo, buvo daug šiltesnė nei jis tikėjosi. Nors karo žaizdos akivaizdžios, žmonių atvirumas, nuoširdumas ir gebėjimas šypsotis sukuria atmosferą, kurioje lengva pamiršti pavojus.
„Nuobodu tikrai nebuvo, nes ir šalys tokios, kur reikia turėti drąsos keliaujant. Lietuviai dar neatrado Sirijos, bet, manau, greitai atras. Nėra taip, kaip rodoma per žinias. Sirai – labai nuoširdūs, geri žmonės, visada šypsosi. Nors jų šalis daugelį metų buvo niokojama karo, jie neprarado svarbiausio – savęs.
Jie myli savo šalį, žmones, kultūrą, kuri yra be galo spalvinga. Net ir kariai, kurie saugo kelius su automatais, visada mus pasitikdavo su šypsena, pajuokaudavo ir sušukdavo: Welcome!”
„Sprogdino visai šalia, bet gyvenimas nesustojo nė akimirkai“
Vakarais Remigijus leisdavosi pasivaikščioti po miestus, pajusti jų ritmą, užuosti skonius ir kvapus, stebėti žmonių gyvenimą, kurį dažnai matome tik per naujienų antraštes.
„Ir ką? Nieko, ramu. Net minčių nebuvo, kad to nedaryčiau. Turistai šiuose kraštuose yra retenybė, todėl sutikdavo mus kaip žvaigždes. Visi norėjo nusifotografuoti, ypač kavinių, restoranų ar viešbučių darbuotojai. Jiems tai tarsi ekonomikos ženklas, todėl viskuo vaišino ir dalijosi“, – prisimena jis.
Nepaisant šilumos ir nuoširdumo, kelionėje netrūko ir ekstremalių situacijų. Šūviai ar sprogimai pasitaikydavo visai šalia, bet vietiniai gyveno taip, lyg nieko nebūtų įvykę. R.Žiogas sako, kad tai leido suprasti, kaip žmonės prisitaiko prie karo realijų ir kaip stipriai jie vertina kasdienybę.
„Aišku, pasitaiko išpuolių. Tiesa, vieno ir mes buvome liudininkai… Atrodė, kad šaudė ir sprogdino visai šalia, bet gyvenimas nesustojo nė akimirkai. Viešbutis mūsų net nebandė įspėti ar raminti – nebuvo jokios panikos. Kitą vakarą su Mantu dviese išėjome į kirpyklą, o kirpėjai juokdamiesi klausė, ar girdėjome sprogimus, ar nebijojome. Sako: Čia pasitaiko, bet viskas gerai – gyvenimas nesustoja…“
Netvarka ir karo pasekmės buvo matomos kiekviename žingsnyje – šiukšlės, griuvėsiai, atsainiai palikti daiktai, bet Remigijus sako, kad tai tik dar labiau sustiprino įspūdį apie vietos realybę.
„Akis rėžė tik šiukšlės. Jų visur, bet vietiniai prie to pripratę. Gaila, kai pats stengiesi rūšiuoti, gyventi atsakingai, o čia – tiesiai prieš tavo akis maišą nuo išpakuotų drabužių meta ant žemės. Niekam nerūpi. Bet mes neteisėme ir nemokėme – tokios karo pasekmės“, – sako Žiogas.
„Tokius skanius kebabus valgiau pirmą kartą“
Nepaisant to, nuotykis buvo kupinas atradimų ir malonių staigmenų – ypač kulinarinių. Remigijus juokiasi, kas per kelionę buvo sunku atsilaikyti prieš skonių gausą.
„O maistas… Čia reikėtų atskiros knygos! Tokius skanius kebabus valgiau pirmą kartą: aviena, prieskoniai, padažai, desertai, gėrimai… Ačiū Dievui, kad buvome tik aštuonias dienas – svoris ten auga ne gramais, o kilogramais! Pistacijų ledai su cukraus vata ir riešutais – tiesiog kosmosas….“
Sirija, pasak Žiogo, vieta, kur istorija ir kultūra juntamos kiekviename žingsnyje. Čia kiekvienas akmuo, kiekviena gatvė liudija praeitį ir kviečia pajusti pagarbą. „Sirija yra kultūros lopšys. Kelias į Jeruzalę kadaise ėjo per šią žemę. Čia krikščionybei jau daugiau nei 2000 metų. Ši vieta užburia – ją reikia pajusti, kad suprastum pagarbą praeičiai, kuri mus visus vienija. Bet istorijai reikia žmogaus, kuris tą grožį atskleistų. Mes tokius turėjome – Mantas Bertulis ir gidas Rami. Jis ramiai reaguodavo net į tai, kad mūsų grupė visada vėluodavo pusryčiams. Kodėl? Nes kompanija buvo gera!“ – šypteli R.Žiogas.
Kelionė paliko žymę ne tik Remigijaus širdyje, bet ir planuose – jau kitąmet jo laukia nauji iššūkiai kartu su Mantu Bertuliu. „Kitais metais keliausiu į Afganistaną kartu su Mantu ir kita grupe. Man patinka vykti į vietas, kurias atpažįstu iš knygų, filmų ar televizijos laidų. Norisi patirti savo tiesą“, – sako jis, tvirtai tikėdamas, kad tikroji kelionė prasideda ten, kur baigiasi įprastos nuostatos ir baimė.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
