Iraną jau dvi savaites drebina visą šalį apėmę protestai, tapę didžiausiu iššūkiu dvasinių lyderių valdžiai per pastaruosius kelerius metus.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Demonstracijos prasidėjo gruodžio 28 d. sostinės Teherano turguose – pagrindiniuose komerciniuose ir politiniuose centruose – ir nuo to laiko išplito po didžiąją dalį šalies, kurioje gyvena apie 92 milijonus žmonių.
Sausio 6 d. „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) žurnalistai apie protestų Irane reikšmę ir galimą karinį Jungtinių Valstijų įsikišimą kalbėjosi su buvusiu Pentagono pareigūnu, o šiuo metu vyresniuoju mokslo darbuotoju Vašingtone įsikūrusiame Amerikos verslo institute Michaelu Rubinu.
– Neseniai parašėte straipsnį, kuriame teigėte, kad „demokratija Irane artimiausiu metu greičiausiai nebus įvesta“. Kodėl taip manote?
– Priežastis, kodėl demokratijos artimiausiu metu nenusimato, yra paprasta – Irane vis dar veikia labai daug ją sustabdyti norinčių jėgų. Ir tos demokratiją sustabdyti norinčios jėgos šiuo metu turi daug daugiau išteklių ir greičiausiai yra geriau ginkluotos.
Istorija taip pat yra svarbus veiksnys. Žvelgiant į Irano istorijos laikotarpius, kurie galbūt yra analogiški pirmajam ir svarbiausiam iš jų – Persų konstitucinei revoliucijai [20 a. pradžioje], matome, kad demokratinėms jėgoms prireikė metų, kol jos iškovojo pergalę. O kol jos tai padarė, turėjo įveikti organizuotą kontrrevoliuciją.
– Ar šiuo metu Irane vyksta revoliucija?
– Labai gali būti. Kai užsidaro Teherano turgus, galima sakyti, kad tai jau nebe šiaip protestas, o kažkas daug svarbesnio.
Svarbu suprasti, kad Didysis Teherano turgus [tapęs 1979 m. Islamo revoliucijos centru] yra labai konservatyvus ir religingas. Taigi, tai, ką matome šiandien, iš tiesų yra protestas, kurį, galima sakyti, sukėlė, o gal net ir jam vadovauja, žmonės, kuriuos aukščiausiasis lyderis [ajatola Ali Khamenei] kažkada manė turįs savo rankose.
– JAV prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino imtis karinių veiksmų, jei Irano valdžia toliau žiauriai malšins demonstracijas. Kokia yra Vašingtono pozicija šiuo klausimu?
– Nežinau, ar jis tiek pat mąsto, kiek spontaniškai reaguoja. Ir tai gąsdina. D. Trumpas skiriasi nuo kitų prezidentų tuo, kad nesijaučia įsipareigojęs savo retorikai. Man neramu dėl to, kad D. Trumpas skatina Irano gyventojus rizikuoti, tačiau lemiamu momentu gali nuspręsti, kad amerikiečiai jiems nepadės.
Čia galima rasti paralelių su George`u W. Bushu, kuris 1991 m. vasarį paragino Irako žmones sukilti ir nuversti diktatorių Saddamą Husseiną. Irako žmonės sukilo, bet amerikiečiai jiems nepadėjo. Tuomet S. Husseinas panaudojo sraigtasparnius ir išžudė sukilusius irakiečius.
Svarstau, ar kas nors panašaus galėtų įvykti Irane. Vienintelis skirtumas būtų tas, kad jei Islamo revoliucinės gvardijos korpusas atsisakytų šaudyti į savo šeimos narius, bendraamžius ir pan., tai galėtų padaryti [Irano remiamos užsienio sukarintos organizacijos] „Hashd al-Shaabi“ arba „Fatemiyoun“ brigada.
– Kaip manote, ar Irane galime sulaukti tokio scenarijaus kaip Venesueloje, kur JAV pajėgos nuvertė Venesuelos lyderį Nicolą Maduro, bet nepakeitė režimo?
– Taip, manau, kad tai tikėtina. Ir noriu aiškiai pasakyti: labai norėčiau, kad Irano gyventojai turėtų demokratiją. Noriu, kad režimas žlugtų. Taigi, aš kalbu kaip analitikas, o ne kaip jų gynėjas. Bet nemanau, kad Reza Pahlavi [buvęs Irano sosto įpėdinis ir žinomas opozicijos veikėjas] ėmėsi tinkamų veiksmų. Kai viskas prasidėjo, jis buvo išvykęs atostogų ir, kiek žinau, vakar atvyko į Vašingtoną. Bet ne Vašingtone jam šiuo metu reikėtų būti.
– O kur, jūsų nuomone, R. Pahlavi turėtų būti šiuo metu? Dėl akivaizdžių priežasčių jis negali būti Irane.
– Ne, akivaizdu, kad jis negali būti Irane. Bet man įdomu, kaip elgtųsi kai kurios Persijos įlankos valstybės, ar jose jis būtų nepageidaujamas. Jis, pavyzdžiui, galėtų būti Dubajuje, susisiekti su ten atvykstančiu Irano jaunimu ir apolitiškais elito atstovais, kurie jo galbūt neprisimena.
Negalima nuvertinti R. Pahlavi įvaizdžio poveikio. Tiesiog nemanau, kad jis buvo pakankamai organizuotas ir sugebėjo savo veiklą paversti veiksmingu mechanizmu. Man atrodo, kad R. Pahlavi yra užsitikrinęs kokius 35 procentus palaikymo Irane ir turi gerų galimybių pabandyti tapti vienijančia figūra. Tačiau atidėkime tai į šalį.
Labiausiai mane neramina tokia situacija kaip Venesueloje, kai D. Trumpas gali bandyti perduoti valdžią tokiam žmogui kaip [buvęs nuosaikus Irano prezidentas Hassanas] Rouhani, kuris, mano nuomone, visada dairėsi, iš kur vėjas pučia, tačiau [D. Trumpas] gali manyti, kad jis galėtų tvarkytis pereinamuoju laikotarpiu ir galbūt nenorėtų islamo respublikos pabaigos.
Taigi grįžtame prie senos Jungtinėse Valstijose vykusios diskusijos, ar reformistai tikrai yra reformistai. Asmeniškai aš linkęs žiūrėti į reformistus kaip į geruosius policininkus, o į [Islamo revoliucinės gvardijos korpusą] – kaip į bloguosius policininkus. Aš nemanau, kad reformistai yra nuoširdūs, ir nemanau, kad jie yra tai, ko nori Irano žmonės, bet taip pat nesu tikras, ar D. Trumpas tai supranta ir ar jam tai rūpi.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
