3 citatos iš ilgaamžio žmogaus, skirto vyresniems nei 50 metų.
Šią žiemą man pasisekė pasikalbėti su savo seneliu, jam daugiau nei 80 metų ir jis puikios formos, nors prieš maždaug dvylika metų jis buvo pasiruošęs atsisveikinti su pasauliu ir buvo daug apgailėtinesnės būklės nei dabar.
Buvau senas ir atrodė, kad gyvenimas artėja prie finalo, kad jau per vėlu „žaisti smuiku“, bet kažkas neleido man pasiduoti bandant pradėti gyventi laimingą gyvenimą, man tereikėjo suprasti „taisykles“, pagal kurias žaisti.
„Žmogus yra kaip gėlė, o dirva jam augti yra jį supantys žmonės.”
Visą gyvenimą mėgau vakarus leisti su draugais ir pažįstamais, plepėti apie šį bei tą, ir niekada negalvojau apie tai, kokie žmonės mane supa. Tiksliau, ne, ne tokie: apie tai galvojau, bet nieko dėl to nedariau. Turėjau daug draugų ir pažįstamų, kuriuos galima laikyti pasimetusiais sau ir savo aplinkai, bet tuo metu turėjau tokią nuostatą: draugų nesirenki.
Jei mano draugų rate atsirasdavo žmogus, kuris man buvo nemalonus, darė blogus dalykus, ėjo kreivais keliais ir visaip gadino kitų pasaulėžiūrą bei nuotaiką, nenustojau su juo bendrauti, o laikiau savaime suprantamu dalyku, kad tokie žmonės mano gyvenime egzistuoja.
Su amžiumi tapo aišku, kaip blogai žmonės gali paveikti tavo ramybę, tau nepakanka „jėgų“, norisi iš žmonių ištraukti kažką gero: teigiamą požiūrį, pasaulėžiūrą, optimizmą. Pradedi aktyviau žiūrėti į tave supančius žmones ir jausti jų įtaką.
Tada supratau, kad reikia keisti gyvenimo sąlygas. Reikia ieškoti naujo draugų rato, naujos aplinkos vietose, kur žmonės užsiėmę darbu.
Mūsų miestelyje buvo nedidelis šachmatų klubas, į kurį įstojau, nors ir nemokėjau žaisti šachmatais. Ten nuotaika buvo kitokia, vyresnio amžiaus žmonės mąstė, fantazavo ir nebuvo liūdni, tarsi būčiau atsidūręs tarp amžinai jaunų širdimi muškietininkų, kovojančių šachmatų lentoje!
Žinoma, jie turėjo savo problemų, bet niekas nesiskundė ir nedejavo, niekas neprognozavo savo mirties – tvyrojo kovinga dvasia. Man prireikė savaitės, kad pajusčiau, kaip pasikeitė mano požiūris į gyvenimą ir kaip pagerėjo savijauta.
Žmogus yra kaip gėlė: derlingoje dirvoje jis žydi, bet nuodingoje, negyvoje dirvoje nuvysta. Jei žmogus nori tapti laimingesnis, bet negali, verta pažvelgti į dirvožemį (aplinką): jei vyrauja nesantaika, pesimizmas ir pilkuma, net stipriausia ir gražiausia gėlė tokioje dirvoje neaugs.
„Neieškokite atsakymų išorėje, ieškokite jų savyje”
Kuo vyresnis dariausi, tuo daugiau neišspręstų klausimų kirbėjo mano galvoje: Ką aš veikiau su savo gyvenimu? Dėl ko gyvenau? Kokia mano gyvenimo prasmė?
Tokie klausimai slegia, nes atrodo, kad kiekvienam žmogui slypi kažkokia nuostabi gyvenimo prasmė, norisi atsigręžti į savo gyvenimą ir pasakyti: „Aš viską padariau, viską supratau ir viską sugebėjau!“ Bet aš jau toli gražu nebe berniukas, visiškai nesuprantu, kur dingo mano metai, kaip gyventi toliau ir ką daryti.
Vis labiau pykau ir erzinau, nežinojau, kur ieškoti atsakymų į savo klausimus, ir vieną dieną supratau, kad pykstu ant savęs. Pykstu ant savęs, kad niekada nepaklausiau savęs, ko man reikia, visą gyvenimą ieškodamas kokio nors išmintingo žodžio! Mąstymas visada prasideda nuo gerai suformuluoto klausimo, ir aš uždaviau sau patį paprasčiausią: „Kaip noriu gyventi savo gyvenimą?“ – atsakymai patys atėjo į galvą: „Laimingai. Gerai. Džiaugsmingai. Linksmai“ – vis dar kalbėjo manyje slypintis berniukas, kurio aš neklausiau.
Maniau, kad protingi filosofai ir psichologai geriau žinos, ko man reikia, ir aprašys tai savo knygose. Pasirodo, turėjau savęs paklausti.
Tada pradėjau atrasti, kas man patinka, kas teikia malonumą, atmesdama blogus įpročius, nes malonumas, kurį suteikia blogi įpročiai, yra tai, dėl ko man gėda. Staiga supratau, kad noriu pašėlusiai nuvykti prie jūros. Norėjau būti pašėlusi, viena ir patirti nuotykių. Žinote, kaip metalo detektorius pypsi šalia metalo, taip mano širdis pradėdavo plakti pagalvojus apie jūrą.
Tai tapo mano tikslu, mano užduotimi ateinantiems aštuoniems mėnesiams: pradėjau tyrinėti maršrutus, tikras kryptis sau. Mano gyvenimas prisipildė prasmės, tereikėjo savęs paklausti, ko noriu! Tą akimirką supratau, kad niekas geriau už žmogų nežino, ko jam reikia ir kokia to prasmė, tereikia užduoti sau klausimus ir įsiklausyti į atsakymus, jų neignoruojant.
„Didžiausias malonumas žmogui yra mąstyti ir kurti, o ne vartoti”
Yra du būdai gauti malonumą: vienas, kuris neugdo žmogaus ir dėl kurio būtų gėda, ir kitas, kuris lavina žmogų.
Tarkime, kai nuobodžiauju, galiu porą valandų pažiūrėti televizorių, bet vargu ar tai suteiks man postūmį tobulėti: nieko naudingo neišmoksiu, tik trumpam atsikratysiu nuobodulio, o vos jį išjungiu, lieka tik tuštuma.
Visai kas kita, jei paimu įrankį ir imuosi darbo, ką nors pagaminu. O baigęs procesą, būsiu patenkintas, džiaugsiuosi, kad laiką praleidau naudingai. Darbe, kurdamas ką nors savo rankomis ir protu, žmogus atskleidžia savo potencialą, ir dėl to niekada nėra gėdos.
Dėl kažkokios priežasties visada ėjau kita kryptimi: gėriau alkoholį, rūkiau, mėgau išeiti į lauką, žiūrėti televizorių, ginčytis apie politiką – visa tai teikė tam tikrą malonumą, bet kiekvieną dieną mane kamavo miglotas jausmas, kad kažkas negerai, kažkas turi pasikeisti.
Kartą teko taisyti anūko kėdę. Dirbdamas tą darbą nepastebėjau, kaip prabėgo laikas: mėgavausi, foninės mintys kažkur išgaravo – tikras kūrybinis procesas ir tyras protas!
Mane užvaldė pasididžiavimas dėl išmintingai praleisto laiko. Tai buvo lūžio taškas, leidęs suprasti, kad malonumai, dėl kurių gėdijuosi, kurie manęs neugdo, yra kelias į niekur, o svarbiausia – jiems yra atsvara.
Išbandžiau daug ką: žaidžiau šachmatais, rašiau eilėraščius, užsiėmiau rankdarbiais, ėjau į žygį ir net atlikau nedidelį remontą bute. Imdavausi visko, nepaisydama patirties, planas buvo paprastas: dirbti bet kokį darbą, kuris teikia malonumą. Dabar atsigręžiu atgal ir suprantu: jei būčiau buvusi žalingų malonumų kalinė, būčiau bijojusi atsigręžti į nugyventus metus, bet dabar didžiuojuosi tuo, kaip nugyvenau šį laiką ir tuo, kad gyvenimas buvo pripildytas mano paties, o ne knygos prasmės.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
