Už itin keistus politikų sprendimus sumoka visi mokesčių mokėtojai

Elgtis sąžiningai – tik tiek įstatymus priimančių politikų prašo kailinių žvėrelių augintojai, kurių verslo nuo 2027 metų sausio Lietuvoje neliks.

Per mūsų šalyje šimtmečiais puoselėtą ir dar viduramžiais suklestėjusį verslą pervažiuota kone buldozeriu: pokyčiams duoti vos keleri metai, o numatytos kompensacijos yra graudžiai juokingos.

Daugybė ūkininkų nerimauja, kad, įsigaliojus draudimui Lietuvoje auginti kailinius žvėrelius ir pardavinėti jų kailius, net neturės iš ko grąžinti lengvatinių paskolų, kurias pati valstybė dosniai dalijo laikydama šį verslą viena prioritetinių ūkio šakų.

Seimui priėmus įstatymą, nuo 2027-ųjų draudžiantį kailinių žvėrelių verslą, ūkininkams numatyta vos 1–3 eurų kompensacija už žvėrelį, o tai, ūkininkų teigimu, gerokai mažiau nei reali žala.

Savo teises ginantys kailinių žvėrelių augintojai teisme reikalauja 113 milijonų eurų kompensacijos, nes dabar tam numatytas tik milijonas dengtų menką dalį žalos.

Teisme dėl sąžiningo nuostolių atlyginimo uždraudus verslą kovojantys kailinių žvėrelių augintojai teigia ginantys ne vien savo interesus.

Jie atkreipia dėmesį, kad tokia praktika, kokia formuojama uždraudžiant jų verslą, gali būti pritaikyta bet kurioje kitoje srityje, kai draudimai bus priimami paisant itin siaurų interesų, o kompensacijos nustatomos ne remiantis aiškiais skaičiavimais, o pagal politikų nuotaikas.

Kailinių žvėrelių augintojai ir jiems atstovaujantys teisininkai pripažįsta, kad valstybė turi viršenybės teisę drausti ar riboti kai kuriuos verslus, tačiau pabrėžia, jog priimdami tokius griežtus sprendimus politikai turėtų elgtis sąžiningai su didelių nuostolių patirsiančiais ūkininkais.

Juolab kad ir Lietuvoje, ir pasaulyje yra ne vienas pavyzdys, kai po principingų valdininkų ar politikų vėzdu atsidūrę verslininkai vėliau teismuose išsireikalavo milijonų ar net milijardų, kurie buvo sumokėti mokesčių mokėtojų pinigais.

Sukelia didelę žalą verslui

„HubLegal“ advokatų kontoros partneris Vytautas Kaklys įsitikinęs, kad politikams priimant verslo aplinką šalyje iš esmės keičiančius sprendimus emocijoms vietos negali būti.

„Ne vienas pavyzdys pasaulyje parodė, kad neapdairūs įstatymai ar draudimai, nukreipti prieš konkrečias įmones ar verslo sektorius, davė triuškinančius pralaimėjimus valstybėms“, – sakė advokatas.

Anot jo, tokių pavyzdžių apstu visuose žemynuose ir skirtingose šalyse.

„Vienas ryškiausių atvejų – daugiau kaip dešimtmetį trukusi „Vodafone“ byla prieš Indiją. Teisinis ginčas prasidėjo, kai „Vodafone“ įsigijo mobiliojo ryšio operatorių „Hutchison Whampoa“.

Po sandorio Indijos institucijos pareikalavo, kad bendrovė sumokėtų 2,2 mlrd. JAV dolerių kapitalo prieaugio mokesčio.

„Vodafone“, teigdama, kad nėra atsakinga už mokėjimą, nes sandoris tarp „Vodafone“ ir „Hutchison Whampoa“ nėra susijęs su jokio Indijoje esančio kapitalo turto perleidimu, laimėjo bylą prieš valstybę ir 2020 m. Indija turėjo sumokėti bylinėjimosi išlaidas – daugiau kaip 4 milijonus eurų.

Kitas pavyzdys, kai 2012 m. Ekvadoras pralaimėjo bylą „Occidental Petroleum“, kuriam dėl neteisėto naftos licencijos nutraukimo buvo priteista per milijardą JAV dolerių“, – teigė V.Kaklys.

Anot advokato, atvejai, kai valstybė pralaimi prieš verslus, dažnai yra susiję su politikų ir valdininkų sprendimais, sukeliančiais žalą verslui.

„Bylos, kuriose teismas nusprendžia, kad valstybė yra pralaimėjusioji ir turi atlyginti žalą verslams, daug pasako apie politikų sprendimus.

Tokiais atvejais įprastai teisme atsakovai neturi pakankamai argumentų ar įrodymų pagrįsti, kodėl vienu ar kitu atveju įsigaliojo įstatymų pataisos ar buvo sulaužytos sutartys, taip tiesiogiai pakenkiant verslams.

Tokios situacijos dažnai turi skaudžių padarinių, o teisinės išlaidos sumokamos iš valstybės biudžeto“, – sakė V.Kaklys.

Pasak advokato, panaši situacija šiuo metu Lietuvoje susidarė politikams nusprendus uždrausti kailinių žvėrelių ūkius.

„Bylinėjimasis su valstybe yra ilgas ir brangus procesas, bet kailinių žvėrelių augintojai teisme gina savo teises, siekdami pagrįsto žalos atlyginimo dėl uždaromo verslo, o ne nepagrįstai mažo, koks dabar numatytas.

Siekdamas tai įvertinti teismas skyrė nepriklausomo eksperto teismo ekspertizę, po kurios paaiškės tiksli žala, kurią valstybė turės kompensuoti kailinių žvėrelių ūkiams.

Šios ekspertizės kaina – 170 tūkst. eurų, kurie jau yra sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą, o jei ūkininkai laimės, ši suma bus priteista iš Lietuvos.

Jei taip nutiks, sprendimus priėmusiems asmenims tai nieko nekainuos, tačiau už tai susimokės sąžiningi mūsų šalies mokesčių mokėtojai“, – pažymėjo V.Kaklys.

Įdomu tai, kad 2022 m. kovo mėnesį Žemės ūkio ministerija inicijavo viešąjį pirkimą dėl „Kailinės žvėrininkystės uždraudimo Lietuvoje poveikio vertinimo“.

Šį pirkimą laimėjusi bendrovė „Smart Continent LT“ jį atliko už 36 tūkst. 300 eurų. Vertinimo išvadoje nurodyta, kad kailinės žvėrininkystės verslo uždraudimo kompensacijų preliminari suma yra 56 milijonai 850 tūkstančių eurų.

Tuometė premjerė, o dabar Seimo narė Ingrida Šimonytė „Lietuvos rytui“ anksčiau teigė, kad rengiant išvadą parlamentui šiuo vertinimu nebuvo galimybių remtis, nes skaičiavimai, anot jos, buvo nepagrįsti.

Į Neringą net nesižvalgo

Mokesčių mokėtojai Lietuvoje nuolat susimoka didžiulius pinigus už tai, kad valdininkai itin principingai laikėsi kartais sunkiai suvokiamų reikalavimų.

Neįmanoma nustatyti tikslios sumos, kuri už kvailus valdininkų ir politikų sprendimus kasmet priteisiama įvairioms valstybės įstaigoms.

Juolab kad teismų paskirtos išmokos dažnai – tik ledkalnio viršūnė. Po vandeniu slepiasi ne ką mažesni pinigai, kuriuos valdininkai ištaško pačiam teismų maratonui.

Ypač skaudžiai dėl valdininkų principingumo yra nukentėjusi Neringos savivaldybė, kurios meras Darius Jasaitis ir toliau nerimaudamas laukia sprendimų dėl kompensacijų kitose bylose, dėl, atrodė, legaliai iškilusių, bet vėliau priverstinai nugriautų pastatų.

Tik šių metų pradžioje galiausiai baigėsi du dešimtmečius trukusi „Nidos seklyčios“ istorija, kai su visais leidimais rekonstruotą pastatą teko griauti, o dabar jau buvusiems pastato savininkams sumokėta milžiniška kompensacija.

Restorano „Nidos seklyčia“ valdytojas Romas Kvaselis principingai kovojo dėl jo išsaugojimo, bet buvo priverstas pasiduoti, todėl valstybė ir Neringos savivaldybė galiausiai turėjo atlyginti beveik 2 mln. eurų turtinę žalą nugriautų svečių namų ir restorano Nidoje, šalia Kuršių marių, savininkams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pernai lapkritį nusprendė, kad Neringos savivaldybė ir valstybė iki šių metų kovo 31 dienos drauge turi atlyginti 1,71 mln. eurų žalą, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas buvusių svečių namų bei restorano „Nidos seklyčia“ valdytojai bendrovei „Robala“, pastatus nugriovusiai savo lėšomis.

Tad šiems nuostoliams atlyginti Vyriausybė iš viso skyrė 1,97 mln. eurų.

„Atgavome tai, ką buvome išleidę, ir džiaugiamės, kad istorija galiausiai baigėsi. „Nidos seklyčią“ – tokią, kokia liko, pardavėme ir į Neringą neketiname nė kojos kelti.

Pliki ir basi nelikome, bet labai gerai pagalvosime, ar dar apskritai investuoti Lietuvoje, nes valstybė su verslu elgiasi, kaip nori“, – teigė R.Kvaselis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (dabar – Regionų administracinis teismas) 2023-iųjų balandį valstybei priteisė atlyginti 2,8 mln. eurų žalą, bet LVAT pernai lapkritį šią sumą galutiniu sprendimu sumažino.

LVAT teigimu, „Nidos seklyčios“ statyba buvo pagrįsta neteisėtais aktais. Juos priėmė Neringos savivaldybė ir kitos institucijos, kurios tinkamai neprižiūrėjo, kad būtų pašalinti neteisėtų statybų padariniai.

Teismai taip pat aiškino, kad savivaldybės sprendimai dėl planavimo sąlygų, detaliojo plano derinimo, tvirtinimo, statybos leidimo išdavimo neturėjo prieštarauti teisės aktams, tačiau ji to neužtikrino. Neringos savivaldybė savo kaltę visą laiką neigė.

Argumentų niekas nesiklausė

Vokiečių kapitalo įmonė „Robala“ 1997 metais įsigijo svečių namus ir kiemo statinius, o Klaipėdos apskrities viršininko adminis-tracija tų pačių metų rugsėjo mėnesį išnuomojo įmonei žemės sklypą su galimybe pastatus rekonstruoti.

Parengus techninį projektą Neringos savivaldybė 2004-ųjų gruodį išdavė statybos leidimą rekonstruoti statinius ir juos pertvarkyti. Tačiau po Klaipėdos apylinkės prokuroro skundo 2011 m. teismai panaikino šį savivaldybės sprendimą.

Anot prokurorų, rekonstruojant pastatus buvo pažeistas Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinis planas, pagal kurį draudžiama didinti pastatų užstatymo tankį bei plotą.

O 2004 m. per „Nidos seklyčios“ rekonstrukciją svečių namų pastatas padidintas 57 proc., pristatyta stiklinė jungtis tarp pastatų bei stiklinė konferencijų patalpa, sujungta su svečių namais, – tokie statiniai neva nebūdingi saugomai teritorijai ir pažeidžia kraštovaizdį.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. įpareigojo „Robalą“ nugriauti statinius. Tai įmonė savo lėšomis padarė 2021-aisiais.

Kompleksą sudarė du žvejo namai, sujungti stikline galerija su informaciniu centru, taip pat stiklinė ovali 32 vietų konferencijų salė, svečių namai, restoranas.

„Robalos“ direktorius R.Kvaselis piktinosi, jog sprendimu griauti „Nidos seklyčią“ valstybė siekė sunaikinti įmonę tik dėl to, kad seklyčios pastatas gamtininkams yra negražus.

Gamtininkais R.Kvaselis vadino Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kuri atsakinga už valstybės saugomų teritorijų priežiūrą ir plėtrą.

„Nors pastatai pastatyti ir atiduoti naudoti legaliai, staiga pasikeitė politinis požiūris į viską, iš stalčiaus ištrauktas generalinis planas ir sugalvota, kad pastatus reikia griauti, nesvarbu, kad taip griaunamas ir pasitikėjimas valstybe.

Siekdami to išvengti pateikėme keturis ar penkis skirtingus pasiūlymus, kaip viską pertvarkyti, kad visiems būtų gerai, bet mūsų argumentų niekas negirdėjo“, – apgailestavo R.Kvaselis.

Dabar, anot verslininko, „Nidos seklyčia“ atrodo baisiai ir neturi jokios architektūrinės vertės, o bendrovė „Robala“ yra likviduojama, nes jos vadovai ir savininkai daugiau nenori būti siejami su šia skandalinga istorija.

Tačiau verslininkai toliau investuoja į nekilnojamąjį turtą visoje Europoje, tik duris į Neringą užtrenkė visiems laikams ir šiam kurortui savo pinigų daugiau nežada skirti.

Vertina konkretų sklypą

Neringos meras D.Jasaitis džiaugiasi bent tuo, kad „Nidos seklyčios“ griovimo istorija jo vadovaujamai įstaigai baigėsi palyginti gerai: su Vyriausybės atstovais suderėta, kad savivaldybė privalės padengti tik ketvirtį teismų verslininkams priteistos sumos.

„Bet iki šiol negaliu suprasti, kodėl įvyko taip, kaip įvyko, ir kodėl būtinai tuos pastatus reikėjo griauti. Mano akimis, būtų užtekę nugriauti tik pertvarą tarp pastatų ir šiek tiek patvarkyti teritoriją.

Bet buvo nugriauta viskas: ir pertvara, ir rotonda, ir namas. Visą laiką, kiek pamenu, toje vietoje stovėjo du namai, bet vienas buvo nugriautas.

Sakyčiau, kad dabar kaip tik iškrypo vietovės architektūra, nes vieno iš istorinių pastatų neliko“, – sakė D.Jasaitis.

Tai, kas vyko, bandant suprasti, kodėl būtina griauti, kaip atrodė, legaliai iškilusius pastatus, Neringos merui net sunku logiškai paaiškinti, mat Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, reikalaudama tai daryti, buvo nenuosekli.

„Tarnybos argumentai būdavo protu sunkiai suvokiami. Tarkime, „Nidos seklyčios“ pastatai buvo griaunami dėl to, kad netiko stiklo priestatas ir stogeliai. O Preiloje pastatus buvo reikalaujama griauti dėl to, kad jie neturi to, ką turėjo seklyčia.

Buvo aiškinama, kad nėra kokios nors Neringos architektūros. Yra tik konkrečiai „Nidos seklyčios“ sklypo architektūra ar vadinamųjų Preilos botelių sklypo architektūra ir, jei pastatus būtų galima sukeisti vietomis, tai viskas būtų gerai ir nieko griauti nereikėtų.

O jei paklaustumėte, kodėl Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Juodkrantėje, atidaryto lankytojų centro pastatas irgi turi daug stiklo elementų, būtumėte apkaltinta neišprusimu, nes Juodkrantė neva apskritai yra vilų kvartalas, todėl reikia derintis prie jo“, – aiškino D.Jasaitis.

Įdomiausia tai, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas savo sklype Juodkrantėje patys net nesugebėjo gauti leidimo lankytojų centro pastatui statyti, nes neįtikino Kultūros paveldo departamento.

Todėl pastatus, kuriuos tik reikėjo rekonstruoti, neatlygintinai suteikė Neringos savivaldybė.

Beje, dėl vadinamųjų Preilos botelių teisme galiausiai sudaryta taikos sutartis, pagal kurią šie boteliai liko stovėti, reikėjo tik pataisyti jų architektūrinę išraišką.

Neringos savivaldybei skausminga buvo ir vadinamosios žuvinės istorija, kai už legaliai pastatytą ir vėliau teismo sprendimu nugriautą restoraną Juodkrantėje verslininkams su delspinigiais priteista apie 1 mln. 300 tūkst. eurų.

Šiuo metu vyksta ir daugiau bylų, kuriose Neringos savivaldybei gresia atlyginti žalą, kai paaiškėjo, kad su visais reikiamais leidimais iškilę pastatai neva buvo pastatyti nelegaliai.

„Mūsų savivaldybei bet kuri išmoka yra labai skausminga“, – pabrėžė D.Jasaitis.

Šiais metais Neringos savivaldybės biudžetas buvo apie 22 milijonus eurų, tačiau didžioji jo dalis skiriama privalomiems įsipareigojimams vykdyti, o savivaldybę smaugiančios išmokos nukentėjusiems verslininkams ar privatiems asmenims verčia dar labiau susiveržti diržus.

„Mes net negalime vykdyti daugybės projektų, nes vis stinga pinigų“, – tvirtino D.Jasaitis.

Didelė finansinė našta

Lietuva buvo priversta atlyginti žalą verslui ir kitokiose bylose, kai dėl politikų ar valdininkų sprendimų šis patyrė didelių nuostolių.

Šių metų rugsėjį LVAT iš dalies tenkino bendrovės „Altimus-Tech“ apeliacinį skundą ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą.

LVAT iš Lietuvos, kuriai atstovavo Vyriausybė, priteisė bendrovei per 361 tūkst. eurų turtinei žalai atlyginti ir 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Bendrovė, kuri veikė karinės įrangos sektoriuje, anksčiau Vyriausybės priimtais nutarimais buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų.

Dėl to „Altimus-Tech“ kreipėsi į teismą nurodydama, kad dėl Vyriausybės nutarimų jos veikla karinės įrangos sektoriuje buvo uždrausta, ji negali naudotis jai priklausančiais karinės paskirties daiktais, turi priverstinai juos saugoti specialiomis sąlygomis.

Be to, bendrovė negali nei perleisti, nei susigrąžinti muitinės sandėliuose Ukrainoje saugomos savo nuosavybės.

„Altimus-Tech“ ne kartą kreipėsi į skirtingas Lietuvos institucijas prašydama išspręsti turto realizavimo ar jo saugojimo išlaidų atlyginimo klausimą, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl žalą prašė atlyginti teismuose.

LVAT 2024 m. gegužę pripažino valstybės neteisėtus veiksmus, nes valstybė nepaisė bendrovės teisėtų lūkesčių ir dėl to „Altimus-Tech“ kilo neproporcinga sunkumų našta.

Dėl šių priežasčių teismas galiausiai priteisė bendrovei žalos atlyginimą dėl nekilnojamojo turto nuomos, elektros persiuntimo paslaugų ir elektros energijos, apsaugos paslaugų, kitų paslaugų bei atlyginimų išmokėjimo.

Skyrė rekordinę baudą

Lietuvos apeliacinis teismas šių metų lapkritį nusprendė, kad Vilniaus savivaldybė kelių tiesimo bendrovei „Hisk“ turi atlyginti daugiau kaip 2,7 mln. eurų žalą dėl 2019 metais nelaimėto Liepkalnio, Žirnių gatvių ir Minsko plento sankryžos sostinėje rekonstrukcijos konkurso.

Apeliacinis teismas pakeitė Vilniaus apygardos teismo šių metų gegužę priimtą sprendimą, kuris tik iš dalies tenkino bendrovės skundą priteisęs jai beveik 1,61 mln. eurų bei 5 proc. metines palūkanas.

Aukštesnės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino dalinę ieškovės „Hisk“ kaltę ir šiuo pagrindu sumažino iš atsakovės Vilniaus savivaldybės priteistą žalos atlyginimo dydį.

Anot Apeliacinio teismo, savivaldybė, atmesdama „Hisk“ pasiūlymą kaip neatitinkantį sąlygų, tačiau leisdama konkurso nugalėtojoms – bendrovėms „Fegda“ ir „Tilsta“ – kelis kartus tikslinti pasiūlymą, pažeidė lygiateisiškumo principą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos sprendimu sostinės valdžia bendrovei „Hisk“ turi atlyginti 2,74 mln. eurų žalą, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2021 metų birželio pabaigos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 42,2 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidas. Tai didžiausias laimėjimas ir didžiausia priteista suma rangovui iš užsakovo Lietuvos viešųjų pirkimų bylų istorijoje.

2020 metų lapkritį ir Lietuvos aukščiausiasis teismas Vilniaus savivaldybei paskyrė 500 tūkst. eurų baudą už pažeidimus sankryžos rekonstrukcijos konkurse vertinant įmonių pasiūlymus, tačiau dėl viešojo intereso apsaugos nepanaikino jau pasirašytos sutarties.

Savivaldybė 31 mln. eurų vertės sutartį su įmonėmis „Fegda“ ir „Tilsta“ dėl Liepkalnio sankryžos rekonstrukcijos pasirašė 2019 metų rugpjūtį. Sankryžos rekonstrukcija baigta 2021 metais.

Kartais tenka pakloti milijardus

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse buvo nemažai garsių bylų, per kurias verslo atstovai įrodė, kad politikai ar valdininkai pažeidė jų interesus, ir prisiteisė dideles kompensacijas.

2001 metų spalį Meksikos ekonomikos ministerija sumokėjo beveik 17 mln. JAV dolerių bendrovei „Metalclad Corp.“, kad įvykdytų Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos arbitražo kolegijos sprendimą, kuriuo nustatyta, jog Meksika neteisėtai atėmė leidimą bendrovei šalyje leisti steigti toksiškų atliekų sąvartyną, paskelbusi jį ekologinio rezervato dalimi.

Tokiu sprendimu buvo nusavintos „Metalclad Corp.“ investicijos. Arbitražo kolegija priteisė „Metalclad Corp.“ 16,7 mln. JAV dolerių kompensaciją už išlaidas, patirtas siekiant pastatyti objektą.

Meksika skundė šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui, tačiau ir šis sprendimo iš esmės nepakeitė.

2003 metų gruodį Latvija galutinai pralaimėjo bylą, kurioje buvo atsakovė bendrovės „Nykomb“ ieškinyje dėl diskriminacinės elektros supirkimo kainos.

Tarptautinis tribunolas įpareigojo Latviją verslininkams sumokėti beveik 3 mln. JAV dolerių ir 6 proc. metines palūkanas nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško skolos sumokėjimo. Taip pat Latvija turėjo padengti milijonines teisines išlaidas.

Amžiaus pradžioje itin skaudžiai nukentėjo Čekija, kai tarptautinis tribunolas bendrovės CME naudai iš valstybės priteisė net 355 mln. dolerių už TV licencijos nuvertinimą.

2019 m. teismas Pakistaną įpareigojo sumokėti daugiau kaip 5,9 mlrd. JAV dolerių bendrovei „Tethyan Copper Company“ (TCC) už investicijų sutarčių pažeidimus, kai valstybė bendrovei nesuteikė nuomos teisės vario ir aukso kasybos projektui.

2019 m. Venesuela už trijų naftos telkinių nusavinimą JAV įsikūrusiai naftos bendrovei „ConocoPhillips“ teismų buvo įpareigota sumokėti 8,7 mlrd. JAV dolerių.

Bendrovė „Azurix“ padavė į teismą Argentiną. Ginčai tarp šalių kilo dėl vandens kokybės standartų, baudų skyrimo ir provincijos valdžios institucijų kišimosi į sutartą tarifų sistemą.

„Azurix“ teigė, kad Argentina pažeidė savo įsipareigojimus pagal JAV ir Argentinos dvišalę investicijų sutartį. 2006 m. teismas nusprendė, kad Argentina turi sumokėti bendrovei daugiau kaip 165 mln. JAV dolerių.