„Tai rodo paprasčiausią žmogaus agresijos protrūkį, kuris atskleidžia atsakomybės stoką ir iškreiptą suvokimą, kas mokykloje galima, o kas – ne. Tiek vaikščioti su peiliu, tiek demonstruoti agresiją – nepriimtina.
Tokias situacijas būtina labai rimtai analizuoti. Ne tik pateikti faktą, kad kažkas įvyko, bet ir kelti klausimą – kaip iki to priėjome? Kad vaikas ateina su peiliu ir daro tokius dalykus – iš kur tai kyla? Galbūt jis augo agresyvioje aplinkoje? Man visada norisi atlikti analizę, kodėl vaikas taip elgiasi“, – sakė vaikų psichiatras.
L. Slušnys akcentavo, kad būtina smulkmeniškai įsigilinti į tokį įvykį. „Aš keliu klausimą – ar po dešimties metų jis gali nudurti kažką, ar šiandien tai buvo tik kvailiojimas? Kurioje vietoje atsirado problema?“ – rimtai svarstė specialistas.
Kalbant apie tai, kad išpuolį prieš mokyklos bendruomenę įvykdė vaikas, turintis depresiją ir linkęs į savęs žalojimą, vaikų psichiatras išskyrė svarbų aspektą.
„Depresiją nustato tie, į kuriuos kreipiamasi – vaikų ir paauglių psichiatrai, vadinasi, mes negalime žinoti, ar tai depresija, ar kiti elgesio sutrikimai, pavyzdžiui, depresinis elgesio sutrikimas.
Klausimas tokiais atvejais visada tas pats – jei niekur nesikreipta ir apie tai nebuvo kalbėta, mes neturime galimybės tam vaikui padėti.
Ir čia prasideda didžioji dilema – ar tam vaikui iš tiesų reikėjo įtraukiojo ugdymo, ar jis tiesiog turėjo problemų ir niekur nesikreipta? Būna ir tokių atvejų“, – pabrėžė L. Slušnys.
Pašnekovas akcentavo, kad jei vaiko sutrikimai yra tokie, jog jis praranda savitvardą ir pasireiškia agresija, tai gali būti su autizmu susiję elgesio sutrikimai ar kiti įvairūs raidos bei psichikos sutrikimai. Tokiais atvejais, jo teigimu, šalia vaiko visada turėtų būti padėjėjas, todėl įtraukusis ugdymas šiuo atveju nėra problema.
Pasak pokalbininko, didžiausia bėda slypi tame, kaip suaugę pastebi ir reaguoja į tokius atvejus – ar laiku atkreipiamas dėmesys į požymius ir ar tuomet įtraukiamos reikiamos tarnybos.
Problema yra daugialypė
L. Slušnys pateikė pavyzdį – jei mokytojas turi dirbti su vaiku, kuriam, akivaizdu, jog yra blogai ir jis turi problemų, tuomet mokytojo pareiga informuoti tėvus ir ieškoti pagalbos.
Tačiau neretai viena pagrindinių problemų atsiskleidžia pačių tėvų suvokime – jie sako: „nevesite mano vaiko pas psichiatrus, jam viskas gerai“ ir taip blokuoja pagalbos galimybę. Pašnekovas pabrėžė, kad tuomet kyla klausimas dėl tėvų adekvatumo.
„Čia ir prasideda didžiausios sisteminės problemos, kad mes ilgai laukiame, kol įvyksta bėda. Tada jau ieškome šalutinių priežasčių, kodėl tai įvyko, nors anksčiau reikėjo pastebėti ir sureaguoti“, – paaiškino L. Slušnys.
Pirmiausia, nepaisant to, kad mokyklos bendruomenėje vyksta daug interakcijų, dažniausiai susiduriama su situacijomis, kuriose vaikai patiria santykių problemas ugdymo įstagose. Būtent šioje aplinkoje jie išgyvena tiek sėkmę, tiek nesėkmę ir į tas nesėkmes reaguoja.
„Vieni vaikai į nesėkmes, kurių niekas nepastebi, reaguoja įvairiai – pavyzdžiui, savižala ar mintimis apie savižudybę, kiti reaguoja priešingai – agresija, nukreipta į kitus.
Gebėjimas laiku pastebėti ir nukreipti vaiką pagalbos yra didysis menas. Pati mokykla nėra kalta – normalioje bendruomenėje visko būna, tačiau yra bendruomenių, kurios moka su tuo tvarkytis, labai greitai reaguoja į mažiausius signalus, o bet koks signalas jose nėra ignoruojamas“, – teigė pašnekovas.
Suaugusieji privalo reaguoti
Vaikų psichiatras išskyrė kai kurių mokyklų teisingą praktiką, kai reaguojama net į nepagarbų tarpusavio bendravimą.
„Kaip pavyzdį žinau tokias mokyklas: išgirsta koridoriuje vaiką sakant „ei tu durnas“, „asile“ – ir niekas nereaguoja, visi sako, kad tai nieko tokio, vaikai apsižodžiavo.
Tačiau yra atsakingų mokyklų, kurios reaguoja iš karto: „ką tu vadini, kas čia vyksta, tokie terminai mūsų mokykloje nenaudojami“. Tada įsitraukia mokytojai, suaugusieji, kurie reaguoja ir supranta, kad jei šiandien bus praleista tokia frazė ar žodis, rytoj gali kilti didesnė problema – vaikas gali rinktis ir kitus, rimtesnius veiksmus, nes šie požymiai linkę stiprėti“, – pabrėžė jis.
Nepaisant to, kad pirmiausia atsakomybė reaguoti ir tinkamai įvertinti vaiko problemas tenka tėvams, pasitaiko atvejų, kai patys tėvai išprovokuoja sudėtingas situacijas. Vis dėlto mokyklos tikslas – užtikrinti saugią aplinką kiekvienam vaikui bet kokiu atveju.
„Neretai būna problema, kad tėvai arba mamos patys yra gana agresyvūs, su žodžiais nesiskaitantys. Tėvai turi pastebėti problemas, tačiau mokykla yra bendruomenė, kurioje susirenka įvairūs vaikai – turime įvairiausių šeimų atstovus ir privalome mokykloje sukurti saugias, tiek emocines, tiek fizines sąlygas visiems vienodai. Tiek tiems, kurie auga agresyvesnėse, griežtesnės retorikos šeimose, tiek tiems, kurie yra auklėjami švelniai. Jie visi susitinka toje pačioje bendruomenėje, ir mes turime sugebėti sukurti saugią aplinką visiems. Jei to nepadarome, tuomet ir atsiranda tokios istorijos“, – išskyrė vaikų psichiatras.
Kita vertus, specialisto žodžiais, mokykla neturi pakankamai poveikio, priemonių ar teisių, kad galėtų priversti tėvus keistis. Mokykla negali „mokyti tėvų“, o vienintelė grandis, kuri galėtų laiku pastebėti progresuojančią vaiko raidos problemą, yra institucijos, galinčios įsikišti į šeimos situaciją.
„Jei švietimo pagalbos sistema mato, kad tai yra už jų kompetencijos ribų, turėtų įsitraukti vaiko teisių sistema. Tačiau sistema pas mus yra pernelyg sudėtinga ir nepakankamai stipri. Pavyzdžiui, jei vaikas mokykloje keikiasi, kol neįvyksta kažkoks rimtas įvykis, faktiškai niekas nesikiša ir nesiima priemonių. Mes esame tokia šalis, kur emocinius vaiko dalykus dažnai matome pro pirštus ir nesikišame į buitinius, kasdienius signalus“, – teigė specialistas.
Vaikų psichiatras pabrėžė, jog suaugusieji turi padaryti viską, kad tokie atvejai nepasikartotų.
„Čia suaugusiųjų juodas darbas, kad tie dalykai būtų užtikrinti. Reikia pastebėti ir neleisti problemai augti. Per ilgai kartais delsiama, kol galiausiai visi skėsčioja rankomis ir sako, kad nežino, ką daryti tokiose situacijose“, – pridūrė jis.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
