Garbingą jubiliejų švenčianti ponia Jelena, dėkodama už sveikinimus Vilniaus rajono savivaldybei, pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais Nemenčinės mieste ženkliai pagerėjo infrastruktūra ir bendros gyvenimo sąlygos.
Ponia Jelena didžiuojasi savo šeima – ji turi dvi dukras, tris anūkes ir penkis proanūkius, kurie nuolat dovanoja jai šilumą bei rūpestį. Nors vyras iškeliavo Anapilin prieš tris dešimtmečius, šeimos meilė ir brangūs prisiminimai iki šiol gyvi jos širdyje.
Visą gyvenimą ji skyrė siuvimo menui, o laisvalaikiu mielai leido valandas sode, rūpindamasi daržu ir gėlėmis. Ponia Jelena mėgsta paprastus malonumus: varškę su kmynais, šviežią juodą duoną, saldžius bananus, o rytus dažnai pradeda su puodeliu kavos su pienu.
Tai jau antras šių metų 100-mečio jubiliejus Vilniaus rajone. Vasario 25 d. tokią pačią sukaktį minėjo Rukainių seniūnijos gyventoja Irena Dowgiallo.
Susitikimo su Vilniaus rajono vicemeru metu jubiliatė pasidalijo prisiminimais, mintinai deklamavo eilėraščius, išmoktus dar pirmoje klasėje.
Irena Dowgiallo gimė 1926 metais Tetėnų kaime, Šalčininkų rajone. Ji augo gausioje, daugiavaikėje šeimoje – turėjo tris seseris ir du brolius. Tėvai vertėsi stambesniu ūkiu ir sunkiai dirbo žemę. Nepaisant kasdienių darbų, Irenos vaikystė prabėgo šilumos ir artumo kupinoje šeimos aplinkoje, jos atmintyje išlikdama kaip laimingas ir nerūpestingas laikotarpis.
Nuo mažens ji svajojo tapti siuvėja. Tačiau pokario meto realijos šiems planams įgyvendinti nebuvo palankios. Nepaisydama gyvenimo išbandymų, ji neatsisakė savo pomėgio – ilgainiui išmoko siūti, siuvinėti, megzti ir austi, tobulindama įgūdžius, kurie teikė jai džiaugsmo ir savirealizacijos jausmą.
1949 metais ji ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kalesninkus, taip pat Šalčininkų rajone. Santuokoje gimė trys vaikai, kuriuos ji apgaubė besąlygine meile ir rūpesčiu, skirdama jiems visą savo širdį.
Visą gyvenimą ji buvo nepaprastai darbšti. Tvarkė ūkį, o vaikams paaugus pradėjo dirbti kelių tarnyboje Eišiškėse. Pareigos jos niekada negąsdino, priešingai, buvo natūrali kasdienybės dalis.
Vis dėlto likimas jai negailėjo skaudžių išgyvenimų. Visi jos broliai ir seserys tragiškai mirė dar palyginti jauni. 2012 metais ji tapo našle, o netrukus teko patirti dar vieną netektį – sūnaus mirtį. Po šių įvykių ji paliko savo namus ir apsigyveno pas dukrą, su kuria gyvena iki šiol Mykoliškių k., Rukainių seniūnijoje.
Nepaisant daugybės sunkių akimirkų, Ponia Irena retai skųsdavosi sveikata. Ji su įsitikinimu kartodavo, kad „geriausias vaistas yra švarus vanduo“, tikėdama gamtos galia ir saiko svarba.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
