Dėl iki gyvos galvos įkalinto Daktaro – išskirtinis prašymas

„Teisingumas be gailestingumo yra žiaurumas, – sakė H. Daktaro advokatas Vytautas Sirvydis. – Jeigu nuo H. Daktaro parskraidinimo „Spartanu“ iš Bulgarijos daugiau nė vieno nusikaltimo Lietuvoje nebūtų padaryta, jeigu nebūtų susikūrę naujų, gerokai brutalesnių savo veikimu kolektyvų, tada gal ir sakyčiau: labai brangi kaina, bet vienas žmogus kalėjime gal atperka tokią naudą visuomenei. Deja, nusikaltimai buvo, yra ir bus daromi, o H. Daktaro pripažinimas nusikalstamo pasaulio ikona, atsakinga už viską, kas buvo padaryta per visus Nepriklausomybės metus ir gerokai anksčiau, nes teismai savo nutartyse primena ir teistumus sovietmečiu, seniai neatitinka tikrovės ir netgi kuriamo meninio įvaizdžio.“

Apie tai žinomas Kauno advokatas kalbėjo po teisėjų jau šeštą kartą H. Daktarui priimto nepalankaus sprendimo dėl jam skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimą, paskiriant įkalinimą nuo 5 iki 10 metų.

Kauno apygardos teismo nutartį, kuriuo buvo atmestas toks prašymas, V. Sirvydis su H. Daktaru apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris skundo dar neišnagrinėjęs – pirmasis posėdis rašytinio proceso tvarka numatytas kovo 16 dieną.

Ar H. Daktarui gali būti sušvelninta jam skirta griežčiausia laisvės atėmimo bausmė, advokatas nelinkęs svarstyti, tačiau tikina, jog nebūtų rašęs skundo aukštesniam teismui, jeigu neturėtų vilties.

„Jeigu nemanyčiau, kad H. Daktarui paskirta bausmė bausmė gali būti pakeista, ginti jį būtų dar sunkiau, nei tai yra dabar, tik bėda yra ta, kad per pastaruosius kalendorinius metus Lietuvos apeliacinis teismas nėra tenkinęs nė vieno nuteistojo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ar jo gynėjo skundo dėl tokios bausmės keitimo, – sakė V. Sirvydis. – Tokio pobūdžio bylose teismas yra tenkinęs tik vieną prokuroro skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartis pakeisti bausmę terminuotu laisvės atėmimu buvo panaikinta, nuteistasis taip ir liko nuteistuoju iki gyvos galvos. Tai reiškia, kad teoriniai laimėjimai, pasiekti Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), tapo praktiškai niekiniais. Nors ir yra įstatymo pakeitimas, bet realiai jis neveikia. Tai ne tik laidoja šios kategorijos nuteistųjų viltis, bet juos demotyvuoja laisvės atėmimo vietų įstaigose elgtis kuo geriau.“

Jis įsitikinęs, kad tikimybė, jog H. Daktaras, išėjęs į laisvę, darytų naujus nusikaltimus, yra nulinė.

„Net jeigu ir norėtų, nebėra nei sveikatos, nei motyvacijos, nei su kuo – laisvėje jis būtų eilinis pensininkas, tikriausiai, kiek sugebėtų, padėtų žmonai Ramutei tvarkytis kavinėje Vilijampolėje, gal kokių produktų atvežtų, užsakymus suskaičiuotų“,– sakė buvusį kone garsiausią Lietuvos nusikaltėlį ginantis V. Sirvydis.

Pasak jo, H. Daktaras šiandien nėra tas, kurį prisimename iš skambių publikacijų ar televizijos laidų reportažų: „Tai – sergantis, pensinio amžiaus žmogus, sunkiai vaikštantis. Mano požiūriu, ir tada, kai pirmąjį kartą aplankiau jį dar tada veikusiame Lukiškių kalėjime, jis niekam jokios grėsmės nekėlė, o dabar – jau tuo labiau. Užaugo nauja karta tiek neteistų asmenų, tiek ir nuteistųjų, kuriems H. Daktaro pavardė nieko nesako ir dar mažiau sakytų, jeigu apie jį mažiau būtų rašoma. Tačiau, kaip matote, netgi filmai apie jį yra kuriami, ir tiesą sakant, mažai tikiu, kad jau nufilmuotame filme skambiu „Barakudos“ pavadinimu, nors jis ir turėtų būti meninis (vadinasi, neturėtų būti vartojamas tikrasis jo vardas ir pavardė), bus išvengta stereotipų. Tačiau yra ir kas nesikeičia – jo optimizmas bei negęstanti viltis. Tai motyvuoja ir mane patį.“

Žinomas advokatas įsitikinęs, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė kai kuriais aspektais yra net žiauresnė už mirties bausmę.

„Ne taip seniai (iki 1997 m.) mirties bausmė ne tik galiojo Lietuvoje, bet buvo ir realiai vykdoma, tai atavizmas, tai baisu ir nedora, jog laisva, Nepriklausoma Lietuva vykdė mirties bausmes, manau, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė bus kita, kurios neliks bausmių sąraše neliks. O dar toliau į ateitį žiūrint, neliks ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės; žinoma, aš to nesulauksiu, bet kažkada taip atsitiks, – įsitikinęs V. Sirvydis. – Visos su laisvės atėmimu susijusios bausmės yra neteisingos vien jau dėl to, kad jos neturi jokios realios įtakos nusikalstamumui. Pripažinkite, jeigu ką nors darote ar ko nors nedarote, tai tikrai ne dėl to, kad jums būtų svarbu, kas parašyta Baudžiamajame kodekse. Tikėtis, kad kiti žmonės elgiasi vienaip ar kitaip būtent dėl to, kad yra knygelė pavadinimu „Baudžiamasis kodeksas“, yra naivu.“

Pasak jo, Bausmių vykdymo kodekse yra numatyta nuteistųjų resocializacija, bet „ką ji gali reikšti, jeigu bausmė yra neterminuota, t.y. jeigu žmogus niekuomet į laisvę nebeišeis?“

„Apie tai ir rašo ne tik mokslinėje literatūroje, bet ir EŽTT sprendimuose, deja, drįstu suabejoti, ar visi teisėjai, kurie taiko teisę būtent spręsdami šios kategorijos klausimus, yra skaitę tuos EŽTT sprendimus, – Delfi.lt sakė V. Sirvydis. – Visi iki gyvos galvos nuteisti asmenys neatskrido iš Marso – tai mūsų žmonės, išaugę čia, mūsų ar mūsų kaimynų giminaičiai, todėl ir mes turime prisiimti dalį atsakomybės dėl to, ką jie padarė. H. Daktaras laisvės atėmimo vietoje labai seniai ir labai kruopščiai, sąžiningai dirba. Teismai savo sprendimuose rašo apie jo darbinę patirtį sovietiniais laikais ir teigia, kad ta darbinė patirtis menka. Net sunku ką nors pasakyti, aibės paskatinimų, tačiau vis tiek teigiama, kad anksčiau yra turėjęs ir nuobaudų. Kada? Prieš keletą metų, nors tos nuobaudos, nors ir nebegaliojančios, jau buvo įvertintos ankstesniais kartais, netenkinant kalėjimo administracijos teikimo pakeisti jam bausmę. Arba: praėjusiais kartais rašydavo nutartyse: viskas gal kaip ir neblogai, bet civiliniai ieškiniai neatlyginti. Dabar jau tie ieškiniai atlyginti, tačiau teismas rašo, kad nesiskaito, ne pats atlygino. Bet dirbant kalėjimo ceche, tokius ieškinius niekada nebūtų įmanoma atlyginti. Eglės-Žalčių karalienės istorija – sunešiok geležines kurpes, su rėčiu vandens prinešk, vis tiek bausmė pakeista nebus. Manau, kad turėtų būti atsižvelgta ir į mano skundo argumentą, kad H. Daktaro amžius atitinka vidutinę statistinę Lietuvos vyro gyvenimo trukmę, tačiau bent kol kas į šitą motyvą niekas net nepasivargino atsakyti, nors teisė numirti laisvėje taip pat turėtų būti gerbiama.“

Advokatas prisipažono, kad visai neseniai Pravieniškių kalėjimo administracija buvo išleidusi H. Daktarą su konvojumi aplankyti sergančios senyvo amžiaus motinos Jadvygos Daktarienės.

„Pagyrimo vertas žingsnis, – įsitikinęs teisininkas. – Bet jeigu pradėsite kalėjimo administraciją girti, tai daugiau tikriausiai nebeišleis, nes atsiras ir tokios valdžios, kuri bus linkusi tokį teigiamą administracijos žingsnį pasmerkti. Ir kas gi tokio įvyko dėl tos trumpalaikės išvykos? Kur jau tie H. Daktaro smogikai, kurie būtų šokę ir su sraigtasparniais jį išlaisvinę? Kaip nuvažiavo, taip ir sugrįžo, nei kas pasikeitė, nei ką. Niekas nepasikeistų, ir jeigu jis ten, Vilijampolėje ir būtų pasilikęs. Na, ne Vilijampolėje, tai Užliedžiuose, vis tiek namo Užliedžiuose praktiškai neleidžia parduoti, nors teisiškai ir teoriškai tam kliūčių kaip ir nebūtų (sklypo klausimas taip pat liko neišspręstas, nors pats namas buvo paliktas Ramutei Daktarienei, kuriai jis nuosavybės teise ir priklauso).“

Advokatas pažymėjo, kad Pravieniškių kalėjimo, kuriame H. Daktaras atlieka jam skirtą bausmę, administracija jau šešis kartus kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl jam skirtos bausmės pakeitimo.

„Apmaudžiausia, kada šeštąjį kartą tuo pačiu klausimu priimamoje nutartyje žodis žodin kartojami ankstesnių nutarčių motyvai ir argumentai, perrašant tuos pačius motyvus iš ankstesnių to paties teismo ir to paties nuteistojo H. Daktaro atžvilgiu priimamų nutarčių“, – kreipdamasis į Lietuvos apeliacinį teismą gynėjas nurodė, kad teisėjai nutyli beveik viską, ką teigiamo pasiekė nuteistasis, o jo daroma pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką ateityje yra sumenkinama ir nuvertinama.

Jis įsitikinęs, kad Kauno apygardos teismas nevykdė neformalaus teisingumo, kurį gina ir saugo Konstitucija: „Jau kelintą kartą sutinkami tie patys, žodis žodin perrašomi motyvai to paties teismo (skirtingų sudėčių) priimtose nutartyse reiškia pavojingą signalą, kad į konkretaus nuteistojo iki gyvos galvos situaciją nėra įsigilinama, o teisingumas „vykdomas“ konvejeriniu būdu, tik pakeičiant nutarties priėmimo metus bei nurodant didėjantį paskatinimų skaičių, o motyvus faktiškai paliekant tuos pačius ar tik itin nežymiai pakeičiant.“

V. Sirvydis taip pat pabrėžė, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

„Manau, būtina pasisakyti ir dėl to, kad po paskutinės teismo nutarties priėmimo ją viešai, žiniasklaidos priemonėms, demonstruodamas aiškų nusistatymą prieš nuteistąjį iki gyvos galvos H. Daktarą, komentavo Kauno apygardos teismo pirmininkas Marius Bartninkas, kuris neįėjo į skundžiamą nutartį priėmusios teisėjų kolegijos sudėtį, – skunde Lietuvos apeliaciniam teismui nurodė teisininkas. – Kauno apygardos teisme, kaip ir dalyje kitų teismų, yra atstovo komunikacijai pareigybė ir realiai šias pareigas einantis asmuo, o Kauno apygardos teismo pirmininkas M. Bartininkas nagrinėja civilines bylas. Nors tiesiogiai ši aplinkybė, atrodytų, neturi tiesioginės sąsajos su skundžiamos nutarties priėmimu, tačiau vertinant, kad Kauno apygardos teismas jau šeštąjį kartą sutampančiais nutarčių motyvais atsisako tenkinti Pravieniškių aklėjimo teikimus dėl H. Daktarui paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos pakeitimo terminuota laisvės atėmimo bausme, šis kontekstas tampa aktualus ir rodantis, jog skundžiamą nutartį priėmusi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija galėjo patirti administracinį spaudimą ir neveikti visiško nepriklausomumo sąlygomis, kaip to reikalaujama Konstitucijoje.“

Anot jo, nuteistiesiems iki gyvos galvos turi būti suteikta reali galimybė tam tikrame etape tikėtis bausmės peržiūros ir galimo paleidimo, bet kai kalėjimo teikimas atmestas jau šeštą kartą, kyla didžiulių abejonių dėl jos pagrįstumo.

Jis taip pat citavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos suformuotą kryptį, pagal kurią laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė tiesiogiai visais atvejais nereiškia, kad tokia bausme nuteistas asmuo ir privalo numirti kalėjime: „Būtent teisė į viltį, ir ne į bet kokią, o į realią galimybę būti paleistam, reiškia, kad tokia viltis gali ir turi būti realizuojama, esant atitinkamoms sąlygoms, kurias nuteistasis H. Daktaras atitinka.“

Advokatas prisiminė istoriją, susijusią su Italija, kurioje Francesca Mambro buvo pripažinta kalta dėl 96 tyčinių nužudymų, terorizmo, asmenų grobimo ir kt. veikų bei nuteista devyniomis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, prilygintoms ilgesnei nei 84 metų bausmei, tačiau tai nesutrukdė taikyti jai lygtinį paleidimą 2013 metais ir lygtinai paleisti į laisvę, o 2018 m. bausmė pripažinta atlikta.

Delfi.lt primena, kad Klaipėdos apygardos teismas nuosprendžiu konstatavo, kad 1993–2000 metais veikė vienvaldžio lyderio H. Daktaro vadovaujamas nusikalstamas susivienijimas, kurio dalyviai buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis, naudotais ir planuotais panaudoti daromuose nusikaltimuose.

„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo jo gyvenimo būdas. H. Daktaras labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma, nagrinėtu laikotarpiu nusikalstama veikla taip pat buvo šio vyro gyvenimo būdas“, – paskelbė teismas.

H. Daktaras buvo nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme už organizuotą ginkluotą susivienijimą sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams vykdyti. Kartu su juo buvo nuteisti dar keliolika organizuoto nusikalstamo susivienijimo dalyvių.

Galutinis nuosprendis H. Daktaro byloje buvo paskelbtas 2016 m. balandį, kai Aukščiausiasis Teismas atmetė jo kasacinį skundą.