Vienas dronas Lietuvos oro erdvėje jau tapo rimtu išbandymu šalies gynybos sistemai. O kas būtų, jeigu jų vienu metu atskristų ne vienas, o dešimt? Šis klausimas po naktį įvykusio incidento tapo ne teoriniu svarstymu. Buvęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas atsakė be užuolankų: šiuo metu Lietuva tokiam scenarijui nėra pasirengusi.
Vieną droną sunaikino, bet scenarijus su dešimčia – visai kitoks
Naktį į antradienį į Lietuvos oro erdvę patekęs bepilotis buvo aptiktas ir galiausiai sunaikintas NATO naikintuvo. Pavienio drono atveju turimos priemonės suveikė.
Tačiau ekspertai perspėja, kad vieno taikinio perėmimas ir masinės dronų atakos atremimas – du visiškai skirtingi dalykai.
„Naikintuvai“ tinka pavieniams dronams, tačiau naudoti juos prieš didelį kiekį pigių bepiločių būtų ir techniškai, ir ekonomiškai sudėtinga. Kasčiūnas pabrėžė, kad Lietuvai būtina sparčiau kurti daugiasluoksnę oro gynybą.
O būtent čia ir slypi didžiausias klausimas.
Jeigu į Lietuvos oro erdvę vienu metu įskristų dešimt dronų, vien naikintuvų neužtektų.
„Šiai minutei mes tam nesame pasiruošę“
Laurynas Kasčiūnas šįkart kalbėjo itin tiesiai. Paklaustas, ar Lietuva galėtų apsiginti nuo dešimties vienu metu atskrendančių dronų, jis atsakė neigiamai.
Jo teigimu, Lietuva apie daugiasluoksnės oro gynybos būtinybę kalba jau maždaug metus, tačiau pažanga, jo vertinimu, kol kas per lėta.
Tai reiškia, kad pavienio incidento sėkmė neturėtų sukurti klaidingo saugumo jausmo.
Vieną droną galima aptikti, sekti ir sunaikinti. Tačiau kelių ar keliolikos taikinių atveju atsiranda visai kita problema – reikia vienu metu juos aptikti, nustatyti jų trajektorijas, atskirti tikrus grėsmes nuo kitų objektų ir pasirinkti tinkamiausią būdą juos neutralizuoti.
Brangi raketa prieš pigų droną
Dar viena problema – kaina.
Jeigu prieš palyginti nebrangų droną naudojama brangi oro gynybos raketa ar naikintuvo ginkluotė, ilgalaikėje perspektyvoje tokia schema nėra efektyvi.
Todėl šiuolaikinėje oro gynyboje vis daugiau dėmesio skiriama specializuotoms antidroninėms sistemoms, elektroninei kovai, mažesnės kainos perėmėjams, radarams ir įvairiems sensoriams.
Krašto apsaugos ministerija skelbia, kad šiemet reikšminga gynybos investicijų dalis skiriama oro gynybai. Plėtojamas radarų ir sensorių tinklas, perkamos kinetinės ir nekinetinės kovos su dronais priemonės, kuriama integruota sistema, į kurią įtraukiamos kariuomenės, pasieniečių ir Viešojo saugumo tarnybos pajėgos.
Dar rugsėjo pradžioje Lietuva paskelbė apie planus įsigyti papildomų trumpojo nuotolio ir pasyviųjų radarų bei bandomąsias dronų perėmėjų partijas.
Tačiau šie sprendimai dar nereiškia, kad visa sistema jau veikia taip, kaip turėtų veikti masinės atakos metu.
Didžiausia baimė – ne vienas dronas
Dronų grėsmė šiandien nebėra vien teorinė.
Ukrainos kare bepiločiai naudojami didžiuliais kiekiais, o jų technologijos sparčiai tobulėja. Lietuvoje taip pat vis daugiau kalbama apie galimybę, kad ateityje tektų susidurti ne su pavieniu objektu, o su koordinuotu dronų spiečiumi.
Būtent toks scenarijus būtų daug sudėtingesnis.
Jeigu vienu metu būtų pažeista oro erdvė iš kelių krypčių, kariuomenei tektų ne tik sunaikinti taikinius, bet ir nuspręsti, kuriems jų teikti prioritetą. Ypač jei dalis dronų skristų link karinių objektų, o kiti – miestų ar kritinės infrastruktūros kryptimi.
Tai reiškia, kad svarbi tampa ne viena konkreti ginkluotė, o visa sistema.
Lietuva pradeda vytis realybę
Paradoksas tas, kad Lietuvos kariuomenė jau testuoja įvairius sprendimus. Birželį pratybose „Vanguard 26“ buvo išbandytos skirtingos dronų ir oro balionų aptikimo bei naikinimo sistemos, o bandymuose dalyvavo įmonės iš Lietuvos, JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Ukrainos, Lenkijos ir Belgijos.
Taigi problema nėra ta, kad Lietuva nieko nedaro.
Problema – ar tai daroma pakankamai greitai, kad naujos sistemos būtų parengtos tada, kai jų iš tikrųjų prireiks.
Ir būtent todėl vienas klausimas po šio incidento tampa gerokai svarbesnis už patį numuštą droną.
Jeigu šiandien būtų ne vienas, o dešimt – ar Lietuva spėtų juos visus sustabdyti?
Kol kas vieno iš labiausiai patyrusių Lietuvos gynybos politikų atsakymas nedžiugina: ne.





