Kamilė Lukauskytė
Lietuvos darbo rinkoje ryškėja paradoksas: vienose savivaldybėse žmonės sunkiai randa darbą, o kitose darbdaviai jau dabar susiduria su darbuotojų trūkumu. Tarptautinio valiutos fondo ekspertai atkreipia dėmesį į didėjančius skirtumus tarp didžiųjų miestų ir regionų, o Užimtumo tarnyba įvardija priežastis, dėl kurių kai kurioms savivaldybėms išlaikyti darbuotojus tampa vis sudėtingiau.
Skaičiai atskleidžia didelį skirtumą
Situacija Lietuvoje nėra vienoda. Rugsėjo 1-osios duomenimis, šalies registruotas nedarbas siekė 8 proc., tačiau atskirose savivaldybėse rodikliai gerokai skyrėsi.
Didžiausias registruotas nedarbas buvo Kalvarijoje – 11,2 proc. Toliau rikiavosi Ignalinos rajonas su 10,8 proc., Zarasų rajonas – 10,6 proc., Anykščių rajonas – 10,3 proc. ir Kazlų Rūda – 9,9 proc.
Tuo pat metu kai kuriuose regionuose nedarbas buvo gerokai mažesnis. Pavyzdžiui, Neringoje jis siekė vos 1,2 proc., Birštone – 4,9 proc., Kretingos rajone – 5,2 proc., o Joniškio rajone – 5,3 proc.
Taigi vienos Lietuvos savivaldybės vis dar ieško būdų, kaip suteikti žmonėms daugiau darbo galimybių, o kitos vis dažniau susiduria su visiškai priešinga problema – kam užpildyti laisvas darbo vietas.
Kodėl regionuose taip sunku?
Užimtumo tarnybos atstovė Milda Jankauskienė išskyrė kelias pagrindines priežastis.
Regionuose verslo aktyvumas dažnai yra mažesnis nei didmiesčiuose, čia veikia mažiau stambių darbdavių, mažiau koncentruojasi naujos investicijos. Prie to prisideda ir gyventojų senėjimas bei jaunimo išvykimas mokytis ar dirbti į didžiuosius miestus.
Problema neapsiriboja vien darbo vietų skaičiumi.
Net jeigu regione atsiranda laisva darbo vieta, žmogus nebūtinai turi reikiamą kvalifikaciją. O jeigu turi kvalifikaciją, gali nebūti tinkamos darbo vietos, kurioje galėtų savo žinias panaudoti.
UŽT pabrėžia, kad regionų patrauklumą darbuotojams lemia ne tik galimybė įgyti profesinių žinių, bet ir reali galimybė jas pritaikyti.
Jaunimas išvažiuoja, vyresniems darbuotojams – vis sunkiau
Dar vienas svarbus veiksnys – demografija.
Regionuose gyventojai vidutiniškai yra vyresni nei didžiuosiuose miestuose. Dalis vyresnio amžiaus žmonių nebegali arba nebenori dirbti fiziškai sunkaus, nekvalifikuoto darbo.
Tuo metu jaunesni žmonės dažnai išvyksta studijuoti į Vilnių, Kauną ar kitus didesnius miestus ir nebegrįžta.
Būtent todėl regionams tampa ypač svarbu ne tik sukurti darbo vietas, bet ir sudaryti sąlygas jaunam žmogui matyti savo ateitį gimtajame mieste ar rajone.
Ministerija kalba apie naujas darbo vietas ir perkvalifikavimą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad problemos sprendimas negali apsiriboti vien didesniu bedarbių skaičiaus mažinimu.
Pasak ministerijos, būtina pritraukti investicijų, stiprinti vietos ekonomiką, kurti aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas ir gerinti darbo sąlygas.
Taip pat numatoma daugiau dėmesio skirti žmonių profesiniams gebėjimams. Tam naudojamos profesinio mokymo, pameistrystės, neformaliojo švietimo ir perkvalifikavimo priemonės.
Ypatingas dėmesys skiriamas ir vyresnio amžiaus žmonėms – siekiama padėti jiems ilgiau išlikti darbo rinkoje, atnaujinti profesinius bei skaitmeninius įgūdžius ir sudaryti sąlygas lankstesniam darbui.
Tačiau yra regionas, kuris parodė, kad situaciją galima pakeisti
Vienas įdomiausių pavyzdžių – Joniškio rajonas.
Prieš septynerius metus vidutinis metinis registruotas nedarbas čia siekė beveik 12 proc., o pandemijos metu buvo išaugęs net iki 15 proc.
Tačiau šių metų liepos 1-ąją jis sudarė vos 5,2 proc.
UŽT Joniškio skyriaus atstovai teigia, kad vienas iš sėkmingų sprendimų buvo darbo rinkos dienų organizavimas seniūnijose. Gyventojai vienoje vietoje galėjo susitikti su darbdaviais, UŽT specialistais, savivaldybės ir kitų institucijų atstovais.
Tokiu būdu buvo siekiama ne tik pasiūlyti konkretų darbą, bet ir kartu su žmogumi ieškoti jam tinkamiausio sprendimo.
Keičiasi ir tai, kokių darbuotojų reikia
Joniškio pavyzdys rodo dar vieną svarbią tendenciją.
Anksčiau čia didelę dalį darbo pasiūlymų sudarydavo žemės ūkio įmonės. Dabar didžiausia paklausa fiksuojama apdirbamojoje gamyboje, kuriai tenka beveik 30 proc. visų laisvų darbo vietų.
Apie 21 proc. pasiūlymų sudaro žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriai, o prekybai tenka beveik 13 proc. Taip pat auga sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų specialistų poreikis.
Tai reiškia, kad regionams reikia ne bet kokių darbuotojų – vis svarbesni tampa konkrečių profesijų specialistai.
Ar regionams pavyks išlaikyti žmones?
TVF ekspertų iškelta problema iš esmės yra ilgalaikė: mažesni regionai susiduria su prastesnėmis galimybėmis gauti gerai apmokamą darbą, o tai savo ruožtu gali skatinti žmones keltis kitur.
Tačiau Joniškio pavyzdys rodo ir kitą pusę – pakeitus darbo vietų pasiūlą, stiprinant bendradarbiavimą tarp savivaldybės, verslo, švietimo įstaigų ir valstybės institucijų, situacija gali keistis.
Dar vienas svarbus signalas – 2025 metais Joniškio rajonas pateko tarp savivaldybių, kuriose vienam gyventojui teko daugiausia iš užsienio sugrįžusių Lietuvos piliečių. Per metus į rajoną sugrįžo 193 Lietuvos piliečiai, o išvyko 75.
Todėl klausimas regionams šiandien skamba ne vien „kur rasti darbo?“.
Vis dažniau tenka klausti ir kitaip: kaip sukurti tokias darbo vietas, kad žmonės norėtų į regionus ne tik sugrįžti, bet ir juose pasilikti?
