Metų pabaigoje, kaip visi gerai žino, turbūt dar nuo caro laikų Lietuvoje prasideda „ataskaitinių pasirodymų metas“. Mokslininkai turi biurokratams surašyti, ką gero nuveikė per metus. Tačiau nė vienas biurokratas neturi rašyti ataskaitos mokslininkams, ką gero per metus nuveikė jų labui.
Lietuvos visuomenė gerai žino, kad šalis buvo arti Nobelio premijos. Profesorius Virginijus Šikšnys – vienas žymiausių Lietuvos biochemikų, kurio tyrimai padarė pasaulinį poveikį genų inžinerijai. Jo komanda Vilniuje atrado, kaip bakterijų sistema CRISPR-Cas9 gali tiksliai „kirpti“ DNR ir tapti universaliu genų redagavimo įrankiu – vadinamosiomis genų žirklėmis.
2020 m. Nobelio chemijos premija už šį metodą skirta Emmanuelle Charpentier ir Jennifer Doudnai, nors V. Šikšnio grupė tuo pat metu buvo pasiekusi analogiškus rezultatus. Už savo indėlį jis 2018 m. pelnė Kavli premiją, laikomą vienu svarbiausių pasaulio mokslo apdovanojimų po Nobelio.
Ar profesorius V. Šikšnys, gavęs tokį apdovanojimą, dar turėtų rašyti kokias nors ataskaitas apie mokslinę veiklą? O gal už Lietuvos mokslo „priežiūrą“ atsakingos institucijos kiekvienų metų pabaigoje turėtų jo atsiprašyti, kad padarė ne viską, kad Nobelio premija atsirastų ir Lietuvoje? Juk mokslininko darbas yra atradimas, o biurokratų ir mokslo politikų darbas – pasiekti, kad šis atradimas būtų tinkamai pripažintas.
Ar profesorius V. Šikšnys, gavęs tokį apdovanojimą, dar turėtų rašyti kokias nors ataskaitas apie mokslinę veiklą?
Geriausias arba vienas geriausių mokslininkų savo srityje neturėtų to įrodinėti jokiam biurokratui, apie tai neturinčiam ir negalinčiam turėti nė menkiausio supratimo. Tik pati mokslininkų bendruomenė žino, kas yra kas. Ir jokios lentelės, formos ar formulės negali šito reguliuoti.
Kiekvienas normaliai dirbantis mokslininkas turi ir nuolat pildo CV arba mokslininko profilį internete. Kiekvienas biurokratas, jei jam reikia, pats gali pažiūrėti, kas ten parašyta. Valdininkai, kaip teisingai yra pastebėjęs Laodzi, turi dirbti taip, kad atrodytų, jog jų nėra. Tačiau yra visai priešingai. Mokslo biurokratas „vykdo priežiūrą“ ir dėl to šokdina visus kitus, trukdo dirbti tiesioginį darbą. Tai vadinama „duomenų rinkimu“ arba „stebėsena“ (monitoringu), o iš tiesų tai perteklinė prievarta ir paranojinė kontrolė. Juk mokslininkas lentelėje galiausiai turėtų įrašyti „gavau Nobelio premiją“. Tai būtų pagyrimas ar pažeminimas?
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
