Darbo rinkoje – permainos. Lietuvos jaunimas vis rečiau renkasi tradicinį kelią „mokslai – darbas – šeima“. Nauja karta į gyvenimą žvelgia kitaip: mažiau dirba, daugiau ieško savęs, renkasi lėtesnį tempą ir neretai visai nesiveržia į darbo rinką. Portalas aiškinasi – kodėl?
Skaičiai kalba patys už save
Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, jaunimo užimtumas per metus sumažėjo nuo 31,2 proc. iki 27,9 proc. Tuo pačiu, jaunimo nedarbo lygis išaugo iki 18,1 proc. – tai beveik dvigubai daugiau nei priešpandeminiais 2018-aisiais.
Kol vyresni gyventojai vis aktyviau įsitraukia į darbą, jaunimas – priešingai – pasuka kitu keliu. Iš kur jie gauna pinigų ir kodėl taip elgiasi?
Pinigai – iš tėvų, išmokų ar atsitiktinių darbų
22 metų vilnietė Kamilė pripažįsta – bandė dirbti padavėja ir automobilių plovykloje, tačiau susidūrė su mobingu ir nelegaliu atlyginimų nemokėjimu. Po kelių nesėkmių ji nustojo ieškoti darbo ir tiesiog gyvena su tėvais.
Andrius (23) sako, kad bandė dirbti pagal specialybę, bet darbas sekėsi sunkiai – maža alga, nuovargis ir rutina. Nusprendė viską mesti ir atsidėti muzikai, o pragyvena iš nedarbo išmokų.
24-erių Gerda iš Kauno niekada neturėjo pilno etato darbo – kartais padeda tėvams, šiuo metu gyvena su vaikinu ir mokosi.
Laura (22) baigė marketingo studijas, bet darbo nerado. Tęsia mokslus, o kasdienes išlaidas padengia tėvai.
Dar kitas pavyzdys – Robertas iš Pabradės. Jis atvirai sako, kad gauna 1200 eurų nedarbo išmoką ir kol kas nemato prasmės ieškoti darbo.
Darbas – tik užsienyje?
Darbdavių atstovai pastebi, kad po pandemijos jaunimo susidomėjimas darbu smarkiai sumažėjo. Rinkodaros specialistas Andrej Pometko sako, kad daug jaunuolių turi nerealistiškus lūkesčius – tikisi aukšto atlygio ir patogaus grafiko, nors neturi nei patirties, nei įgūdžių.
Tačiau užsienyje jaunimas elgiasi kitaip – dažnai vyksta dirbti sezoninių ar trumpalaikių darbų, ypač vasaromis. Nors ten sąlygos neretai sunkesnės, vilioja galimybė greičiau užsidirbti, praplėsti akiratį ar išmokti naują kalbą.
Kodėl jaunimas nebenori dirbti Lietuvoje?
Ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė sako, kad situacija – sudėtinga. Pasaulis keičiasi – dirbtinis intelektas, geopolitinės įtampos ir muitų karai veikia darbo rinką. Prasti orai šią vasarą dar labiau sumažino sezoninių darbų skaičių.
Be to, jauni žmonės vis dažniau pasirenka nestandartinius kelius – keliauja, mokosi, eksperimentuoja, kuria savo veiklas ar tiesiog ilsisi. Kai kurie grįžta prie darbo tik tada, kai baigiasi išmokos ar tėvų parama.
Darbdaviai priekaištauja – bet ir patys kalti
Pasak profesinių sąjungų atstovės Dalios Jakutavičės, dalis darbdavių nėra linkę investuoti į jaunimą ar padėti jiems prisitaikyti. Jaunimas ieško pagarbos, sąžiningų sąlygų, nori turėti balsą. Kai to nėra – jie tiesiog išeina.
Be to, Lietuvoje trūksta praktinio profesinio mokymo. Moksleiviai baigia mokyklas neturėdami jokios realios darbo patirties, todėl nežino, ką nori veikti.
Jeigu nedirba – vadinasi, gali sau tai leisti?
Darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija Maldutytė sako, kad aukštas jaunimo nedarbo lygis gali reikšti ir tai, kad gyvenimo lygis iš esmės gerėja: „Jei jauni žmonės gali sau leisti nedirbti, tai reiškia, kad jiems kažkas padeda – tėvai ar valstybė. Jei būtų blogai – dirbtų.“
Tačiau, pasak jos, jaunimui svarbu suprasti, kad vien diplomo nepakanka – reikalinga ir patirtis, ir įgūdžiai, ir atsakomybė. O įprastuose darbuose jaunimo gali mažėti ne tik dėl jų norų, bet ir dėl to, kad vis daugiau jų renkasi nuotolinę veiklą, socialinių tinklų turinio kūrimą ar investavimą.
