Rusijoje gilėja sisteminė krizė – šalis atsidūrė ties ekonominės katastrofos riba. Degalų trūkumas, žlugusi naftos perdirbimo pramonė ir logistikos chaosas grasina sugrąžinti visą valstybę į 90-ųjų lygį.
Energetikos ir naftos sektorius – pagrindinis Kremliaus pajamų šaltinis – braška per visas siūles.
Degalų trūkumas, staigus infliacijos šuolis, stringanti logistika ir griūvantys miestai – visa tai tapo naująja Rusijos realybe.
Sisteminis Ukrainos smūgių efektas
Nuo karo pradžios Ukraina nuosekliai ieškojo būdų, kaip paveikti Rusijos ekonomiką.
Pastarąjį mėnesį ši strategija pasiekė visiškai naują lygį: bepiločiai orlaiviai ir raketos metodiškai smogia pačiai jautriausiai vietai – Rusijos energetikos ir naftos infrastruktūrai.
Kiekvieną savaitę pranešama apie naujus sprogimus: vieną naktį sudega didžiuliai „Rosrezervo“ kuro sandėliai, kitą – sproginėja siurblinės strategiškai svarbiuose naftotiekiuose, dar kitą – iš rikiuotės išvedamas stambus naftos perdirbimo gamyklos cechas.
Atrodytų, kad pavieniai tokie smūgiai negalėtų sukelti ilgalaikių pasekmių. Tačiau jų kaupimosi efektas – milžiniškas.
Sugedus vienam įrenginiui, padariniai dar įveikiami, tačiau kai jų šimtai, visa sistema ima byrėti.
Rezultatas – Rusijos ekonomika, kuri daugelį metų buvo laikoma „stabilios krizės“ režime, dabar lūžta tarsi kaulai po smūgio.
Kuro rezervai – istorija
Vienas skaudžiausių smūgių Rusijai buvo „juodosios dienos“ kuro atsargų sunaikinimas. „Rosrezervo“ bazėse buvo laikomos milijoninės tonų benzino, dyzelino ir aviacijos kuro atsargos.
Šie rezervai turėjo garantuoti šalies energetinį saugumą kritinėse situacijose.
Tačiau birželį Ukrainos dronų atakos pavertė milžiniškus terminalus ugnies pragaru, kurį gesinti rusai net neturėjo priemonių.
Paaiškėjo, kad speciali putų gesinimo įranga, būtina tokiems gaisrams malšinti, buvo importuojama iš Europos.
Dėl sankcijų jos atsargos baigėsi, o gesinti liepsnojančių cisternų tiesiog nebuvo kaip. Sandėliai sudegė, atsargų nebėra – o kartu dingo ir bet kokios Kremliaus galimybės suvaldyti degalų krizę.
Naftos perdirbimo žlugimas
Po rezervų sunaikinimo Ukraina ėmė taikytis į pačius naftos perdirbimo gamybos centrus. Problema čia – dar gilesnė.
2000–2010 m. Rusija masiškai diegė vakarietišką įrangą, kuri užtikrino aukštą produktyvumą ir kokybę.
Tačiau dabar kiekviena sugadinta detalė tampa negrįžtama problema – atsarginių dalių iš Europos ar JAV įsigyti neįmanoma, o kiniški pakaitalai neveikia arba neatitinka kokybės.
Todėl gamyklos dirba pusiau avariniu režimu, produkcija krenta, o remontai – tik laikinos „lopymo“ operacijos.
Štai kodėl Maskva dar prieš pusantrų metų visiškai užslaptino kuro gamybos statistiką – kad būtų sunkiau įvertinti tikrąją krizės mastą.
Tačiau faktai kalba patys už save: eksportas į užsienį krito iki minimumo, o rugpjūtį valdžia buvo priversta apskritai uždrausti naftos produktų eksportą.
Degalų kolonėlė be degalų
Šis draudimas turėjo užtikrinti bent jau vidaus rinkos poreikius. Bet net ir čia sistema subyrėjo. Regionuose jau fiksuojamos degalų eilės, šimtai degalinių užsidaro, nes paprasčiausiai nebėra ką parduoti.
Paradoksalu – pasaulis ilgą laiką vadino Rusiją „benzino kolonėle“, o dabar ši kolonėlė pati liko be benzino. Tai primena seną anekdotą: „Jei bolševikai valdytų Sacharą, po mėnesio ten baigtųsi smėlis.“
Su aviaciniais degalais situacija kiek geresnė – ne todėl, kad jų užtektų, o todėl, kad dauguma lėktuvų tiesiog nebeskrenda.
Jie stovi dėl detalių trūkumo arba dėl Ukrainos dronų keliamo pavojaus ore. Taigi aviacijai degalų pakanka, bet tai tik dar labiau pabrėžia bendrą paradoksą – šalis, skendinti naftoje, nebeturi kuro savo automobiliams ir transportui.
Infliacijos spiralė
Kuro stygius tiesiogiai paveikė kainas. Benzino ir dyzelino brangimas akimirksniu iššaukė grandininę reakciją – pabrango transportas, logistika, o kartu ir visos prekės bei paslaugos.
Rusijoje kilo nauja infliacijos banga.
Ekonomistai pabrėžia, kad būtent infliacija yra didžiausias pavojus Maskvai. Ji naikina gyventojų santaupas, mažina jų galimybes vartoti ir ardo socialinį stabilumą.
Šalies ekonomika, dešimtmečius rėmusi savo gerovę tik iš naftos pardavimo, dabar staiga susidūrė su realybe: gamybos beveik nėra, importo galimybės uždarytos, o vidaus rinką smaugia kainų šuoliai.
Naftos perteklius – bevertis
Dar vienas paradoksas – nafta Rusijoje niekur nedingo, jos netgi susikaupė perteklius. Bet problema ta, kad nėra kur jos perdirbti ir kaip išvežti.
Po smūgių Briansko srityje esančiai pagrindinei siurblinei faktiškai sustojo naftos tiekimas į Europą.
Tai reiškia, kad Vengrija ir Slovakija – Maskvai artimiausi ES režimai – liko be pigios rusiškos naftos. Tuo pat metu Rusija prarado reikšmingą dalį savo valiutinių įplaukų, o tai dar labiau pablogino biudžeto padėtį.
Dalis žaliavos kaupiasi saugyklose, dalį tenka uždaryti tiesiog naftos gręžiniuose, nes naftos nėra kur dėti. Tačiau tokia priverstinė konservacija reiškia, kad ateityje kai kurių telkinių atnaujinti nebepavyks – juos teks pamiršti visam laikui.
Doneckas – ateities veidrodis
Kaip ši krizė gali atrodyti paprastam rusui, šiandien galima pamatyti Donecke. Miestas, turėjęs tapti „Rusų pasaulio“ vitrina, virto humanitarinės katastrofos zona.
Vandens tiekimas nutrūkęs, šiukšlės nesurenkamos, miestas paskendęs purve ir smarvėje.
Žmonės mušasi dėl vandens, vyksta gatvių protestai, o valdžia bando „nuleisti garą“, nukreipdama pyktį į niekuo dėtus komunalinių tarnybų darbuotojus.
Būtent toks chaosas, pasak ekspertų, laukia daugelio Rusijos miestų, kai tik naftos pinigų srautas galutinai išseks.
Didžiuosiuose centruose – Maskvoje ir Sankt Peterburge – griūtis ateis vėliau, bet provincijose ji jau beldžiasi į duris.
Kas gali priversti Putiną sustoti?
Politologai neabejoja: ne Donaldo Trumpo ar kitų pasaulio lyderių derybos, o būtent vidinė griūtis gali priverti Kremlių keisti kursą.
Kai „Donecko sindromas“ pradės kartotis visoje Rusijoje, kai miestai vienas po kito paskęs chaoese, kai biudžete ims trūkti pinigų net pagrindinėms funkcijoms – tik tada Putinas bus priverstas svarstyti taikos derybas.
Artėjantį rudenį – kritinis momentas
Jei Ukraina išlaikys dabartinį atakų tempą, jau rudens viduryje Rusijoje bus juntamas dar didesnis degalų deficitas.
Prie to prisidės smarkiai sumažėjusios naftos eksporto pajamos, biudžeto skylės ir auganti infliacija.
Analitikai prognozuoja, kad būtent rudenį gali prasidėti tikroji griūtis, palyginama su 20-ojo amžiaus pradžios chaoso metais.
Šiuo metu Rusija išgyvena procesą, kurį pati ir paleido – karą, kuris atėjo ir į jų namus.
Doneckas tapo jos ateities atspindžiu, o griūtis, prasidėjusi provincijoje, greitai gali pasibelsti ir į didžiųjų miestų duris.
