Sovietų Sąjungos laikais buvo daug įvairių maisto produktų. Vieni jų buvo laikomi tikru skanėstu, o kitus buvo net baisu prisiminti. Apie pastaruosius ir pakalbėsime.
Košė
Šis produktas buvo beveik pagrindinis sovietinio žmogaus pusryčių meniu. Ant stalo galėjo atsirasti bet kokia košė: grikių, avižinė, kvietinė, ryžių. Tačiau bėda ta, kad maitinimo centruose ji buvo verdama iki lipnios būsenos. Ji buvo labai lipni. Ji neatrodė apetitiškai ir buvo nemaloni valgyti. O tuo metu jau žinojome, kad rytoj tai bus pagrindinis patiekalas. Taigi į lėkštę įsidėjome daugiau košės. Bet tai visiškai nepadėjo, tik pakenkė organizmui.
Kepta dešra su makaronais.
Toks patiekalas ant stalo atsirasdavo bent kartą per savaitę. Iš tokio maisto praktiškai nėra jokios naudos. Tačiau jis buvo greitai paruošiamas, labai skanus, o svarbiausia – pigus.
Jis buvo ruošiamas taip: kol buvo verdamas pakelis makaronų, keptuvėje buvo kepama dešra. Stengėmės naudoti rūšis su lašiniais, kad keptuvėje būtų daugiau riebalų. Makaronai buvo nusausinami ir siunčiami į keptuvę. Jos lengvai parudavo ir būdavo išimamos. Patiekalas buvo gaminamas net valgyklose.
Pirmasis ir antrasis
Paprastai būdavo patiekiami du patiekalai: pirmasis, antrasis ir kompotas. Ir viskas būtinai būdavo maistinga. Buvo verdama su sultiniu ir naudojama daugiau daržovių. Antrasis patiekalas buvo kalnas košės, bulvių arba makaronų. Būdavo padažo, kotletų, dešros. Paprastai tai būdavo pusryčiai fabrikuose, kad dirbantysis būtų sotus visą likusią pamainą. Tačiau tik normalaus žmogaus skrandis galėjo ištverti tiek daug sotaus maisto. Dėl to daugelis kentėdavo nuo sunkumo skrandyje, o vėliau – nuo nutukimo.
Dešrelės
Skanus pusgaminis greito maisto. Tik jame nėra nieko itin naudingo. Dabar jos gaminamos nekokybiškai, o anksčiau ir dar kokybiškiau. Tačiau tuo pat metu jos buvo įperkamos, dėl to buvo labai mėgstamos. Jų sudėtyje buvo mėsos likučių, žilvičių, virtusių koše. Kotletams buvo naudojamas maždaug toks pat mišinys.
Sriuba su koldūnais
Įdomus sovietinių namų šeimininkių nuoviras. Jis paruošiamas labai lengvai, greitai. Pasirodo soti. Užvirinkite vandenį, įmeskite koldūnų. Druska, aopeochilas, įdėkite lauro lapą. Viskas, patiekalas paruoštas. Pagrindinis trūkumas – neaišku, kokios kokybės mėsa naudojama koldūnams. Tešla taip pat nebuvo geresnė. Net 15 minučių kepimo ji nesuminkštėjo. Tačiau tai buvo išsigelbėjimas tiems, kurie po pamainos skubėjo namo, kad bent kažkuo pamaitintų šeimą.
Troškintas plovas
Sunku buvo rasti normalios kokybės mėsos. O jei ir būdavo, tai kainuodavo brangiai. Tačiau troškinys buvo parduodamas visur, kitoks ir už normalią kainą. Todėl galėjome virti košę su troškiniu. Ryžiai su šia skardine buvo labai populiarūs. Kruopos būdavo išverdamos, į jas įdedama morkų ir troškinio. Išeidavo tokia soti košė, kuri vadinosi plovas. Kai ji atvėsdavo, būdavo nelabai gera, nes riebalai sukietėdavo.
Salotos iš to, ką turėjai
Sunku buvo rasti normalių daržovių. Todėl salotos buvo gaminamos iš to, kas buvo po ranka: agurkų, bulvių, morkų, burokėlių. O moteriai svarbiausia duoti produktų, ką gaminti – ji sugalvos pati. Taigi vinegretą turėdavome tik iš riboto produktų sąrašo.
Batonas su cukrumi
Mėgstamiausias vaikystės skanėstas. Juk to meto konditerijos parduotuvių įvairove negalėjo pasigirti. Ir visi norėjo ko nors skanaus. Taigi jie rado išeitį. Duonos arba baltos duonos kepalą patepdavo sviestu ir apibarstydavo cukrumi. Išėjo toks savotiškas uždaras.
Kokią nesąmonę čia parašėte???
Jei ne turite jokio supratimo, nėra ko rašinėti durnas rašlevas!