Filmo „Nuotaka!“ recenzija: stilinga, avantiūriška ir efektinga vizija

Tad po tokio išties gero režisūrinio debiuto, Maggie pradėjo ieškoti sau sekančio projekto, su kuriuo ji bandytų dar labiau įsitvirtinti kino kūrėjo pozicijoje. Ir tokiam projektui ji pasirinko legendinio rašytojos Mary Shelley literatūrinio šedevro „Fankenšteinas“ interpretaciją per asmeninę kūrybinę viziją. Taip gimė gotikinis juodosios komedijos atspalvį turintis draminis siaubo pasakojimas „Nuotaka!“, kuriam scenarijų parašė pati režisierė.

Ar ši nauja „Frankenšteino“ versija verta žiūrovų dėmesio? Netrukus sužinosite.

Ankstyvais 1930-aisiais į JAV kriminalinio pasaulio epicentrą Čikagą atvyksta Viktoro Frankenšteino kūrinys Frenkas, kuris ilgus dešimtmečius kovoja su vienatve. Pabaisa susisiekia su viena ekscentriška mokslininke Kornelija Eufrenija, kurios paprašo sukurti kažką panašaus į jį. Ilgai nedvejojusi, mokslininkė nusprendžia prikelti kokią nors neseniai mirusią moterį ir jos pasirinkimu tampa žmogžudystės auka Aida. Tik pats Frenkas, tiek mokslininkė net nenutuokia, jog netrukus atgaivinta Ida pradės savo keršto planą prieš tuos, kurie ją išdavė ir nužudė

Praėjusiais metais vizionierius Guillermo del Toro pamalonino mus bene geriausia visų laikų „Frankenšteino“ adaptacija, kuriai pavyko pelnyti net devynias „Oskaro“ nominacijas, kas aišku pakišo koją šiam sekančiam Maggie Gyllenhaal režisūriniam projektui, kurio premjera buvo numatyta dar pernai. Todėl studija „Warner Bros.“, nenorėdama konkuruoti su tokiu rimtu varžovu, nusprendė pavėlinti filmo pasirodymą, kad žiūrovai elementariai nebūtų persotinti Mary Shelley kūrinio adaptacijomis. Ir manau, jog tai buvo išties geras sprendimas, nes dabar, praėjus beveik pusmečiui nuo minėtos Guillermo del Toro juostos pasirodymo ir nuslūgus visam tam ažiotažui, galima ramiai pasinerti į naują viziją.

Prisipažinsiu, jog buvau pakankamai skeptiškas šiam projektui, nes kaip jau sakiau, mano prioritetu buvo „Frankenšteinas“, kuris galiausiai man tapo vienu iš ryškiausių 2025 metų projektų. Bet, pasirodžius šios juostos anonsui, kurį papuošė galingas Florence + The Machine hitas „Everybody Scream“, pakeičiau nuomonę ir pradėjau labai laukti filmo. Ir žinote, nenusivyliau. Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia, ką svarbu žinoti apie šį filmą, jog tai nėra „Frankenšteino“ ekranizacija, o autorinis Maggie Gyllenhaal žvilgsnis į Mary Shelley kūrinį, kuris tik dalinai buvo įkvėptas jo idėjomis. Tad galima teigti, jog „Nuotaka!“ yra pakankamai originaliu pasakojimu, sugebančiu ne tik intriguoti savo vystomu siužetu, bet ir savotiškai pašiepti tam tikrus socialinius gyvenimo aspektus. Neveltui filme atsirado vietos satyrai ir juodai komedijai.

Antra – juosta susideda iš daugelio žanrų, todėl visumoje mes gauname tikrą žanrų kokteilį, pradedant kriminalu, siaubu, romantika, drama ir užbaigiant komedija. Ir šiuo atveju, „Nuotaka!“ iš tam tikros perspektyvos atrodo kaip tikrų tikriausia kino avantiūra, kuri nestovi vietoje ir nenori žaisti pagal kažkieno nustatytas taisykles. Toks sprendimas man pasirodė visai pagirtinas, nes atsižvelgus į tai, kokiais siužetiniais vingiais šiame filme bando žongliruoti režisierė Maggie Gyllenhaal, tas vienu metu ekrane gimęs žanrinis chaosas elementariai pasiteisina.

Trečiu ir ne ką mažiau svarbiu juostos niuansu galima laikyti filme paliestas temas, kurias itin grakščiai sugebėjo įvelti į istoriją filmo režisierė. Tikrai, filme yra akimirkos, kurios priverčia susimąstyti apie žmogiškumą, be kurio mes prarandame dalį savęs ir pavirstame į gyvus negyvėlius.

Tiesa, žiūrėdamas šią juostą pamačiau ne vien „Frankenšteino“ motyvus, bet ir dviejų kitų istorijų fragmentus. Manau, jog daugelis pritars, kad šios juostos pamatas kažkiek primena 1967 metų klasikinio filmo „Boni ir Klaidas“ karkasą, o kartu turi nemažai bendro su vienu žymiausių visų laikų siaubo filmų – 1935 metais dienos šviesą išvydusiu šedevru „Frankenšteino nuotaka“. Todėl nors ir Maggie Gyllenhaal surežisuotas filmas atrodo pakankamai originaliai, manau, jog šie mano išvardyti kino projektai tapo nemenku įkvėpimo šaltiniu jo sukūrimui.

Pagrindiniai personažai filme pakankamai ryškūs ir įdomūs, o ir jų atsiskleidimas atrodo emocionaliai. Jau aš nekalbu apie puikią chemiją tarp Frenko ir Idos, kurie savo apsireiškimais ekrane sugeba nuoširdžiai sujaudinti ir įtikinti tarpusavio ryšiu.

Juosta nėra nuobodi, joje netrūksta gerų ir kraupiai efektingų scenų, o taip pat, atvirumo, kas irgi suteikia peržiūrai papildomą pliusą. Trumpai tariant – geras, dėmesio vertas ir tiesiog „kitoks“ žvilgsnis į visiems žinomą istoriją, kuris pasiteisina visais įmanomais būdais. Ir čia yra vienas iš tų filmų, prie kurio galima su malonumu sugrįžti ateityje, nes tai nėra joks vienkartinis žiūralas.

Atsižvelgiant į tai, jog filmo veiksmas vyksta išties patraukliai atrodančiame 30-ųjų laikotarpyje, tiek produkcijos dizainas, tiek ir meninis apipavidalinimas džiugina akis savo autentikos nestokojančia pompastika. Tiek grimas, tiek dekoracijos, tiek ir kostiumai – fenomenalūs.

Kitais techniniais filmo privalumais tampa labai žvalus ir detalėms kruopštus kameros darbas, įtampos nestokojantis ir žvalumu pasižymintis vaizdo montažas, be kurio ši istorija nebūtų tokia įtaigi. O muzika… Ji nuostabi. Bet manęs tai visiškai nenustebino, nes už ją buvo atsakinga „Oskarą“ už „Džokerio“ garso takelį pelniusi Hildur Guonadottir.

Juostą puošia ir puiki vaidyba, kurią dovanoja tikri savo srities talentai. Pagrindiniu smuiku filme groja Maggie Gyllenhaal režisūriniame debiute pasirodžiusi Jessie Buckley, kuri tikriausiai neužilgo triumfuos „Oskaro“ apdovanojimuose už savo fenomenalų pasirodymą „Hamnete“. Šiame filme ji taip pat nuostabi, todėl patikėti jos suvaidinto personažo tikrumu yra be galo lengva.

Ne ką mažesnį indėlį į filmą įneša transformacijų kine mėgėjas Christianas Bale’as, kurio Frenkas buvo pateiktas išties originaliai ir netgi sakyčiau kažkiek komiškai lyginant su anksčiau šį veikėją įkūnijusiais aktoriais. Bet irgi – nuostabus pasirodymas.

Antrame plane turime irgi solidų kolektyvą, kurį sudaro režisierės brolis Jake’as Gyllenhaalas, Peteris Sarsgaardas, Penelope Cruz ir Annette Bening.

„Nuotaka!“ – savo idėjomis ekscentriškas, vizualiai stilingas, siužeto prasme patrauklus, įdomiai rodomą laikotarpį perteikiantis ir originalumu tviskantis iš įvairių kino žanrų suplaktas kokteilis, kurio papildomais privalumais tampa režisierės Maggie Gyllenhaal ekrane įgyvendinti kūrybiniai sprendimai, šauni atmosfera ir aišku pagrindinių aktorių pastangos kuo ryškiau įkūnyti jiems patikėtus personažus.

Trumpai tariant, gavosi maloni kino staigmena, kurią vertą pamatyti dideliame ekrane, o ypatingai, „IMAX“ salėje.