Knygų mugėje pasirodžiusi pelėda įnešė sumaišties: ar jai čia vieta?

Vasario 26 ir 28 dienomis mugėje savo knygą šeimoms ir vaikams „Pelėda nemiega“ pristačiusi ornitologė Ingrida Lagunavičienė atvyko kartu su dviem skirtingų rūšių pelėdomis. Autorė teigė, kad paukščius atsivežė siekdama edukuoti visuomenę apie tinkamą žmogaus elgesį su šiais gyvūnais.

„Edukacijose matomos pelėdos nėra laukiniai paukščiai – tai nelaisvėje užauginti, prie žmogaus aplinkos pripratę individai, kurių būklė nuolat stebima. Edukacijų metu laikomasi aiškių gyvūnų gerovės principų: nėra fizinio kontakto, užtikrinamos poilsio pertraukos, sudaroma galimybė būti ramioje, saugioje vietoje. Gyvi susitikimai, diskusijos ir pokalbiai leidžia ne tik pažinti pelėdas, bet ir suprasti, kaip tinkamai elgtis gamtoje. Pavyzdžiui, dažnai žmonės mano, kad radus ant žemės pelėdos jauniklį jį reikia gelbėti, nors iš tiesų tai natūralus jų gyvenimo etapas, todėl geriausia jų netrikdyti – jaunikliai patys sugrįžta į saugią vietą. Gerbiu diskusiją, tačiau kalbėdami apie gyvūnų gerovę turėtume remtis ne prielaidomis, o žiniomis, patirtimi ir faktais“, – „Delfi“ teigia ornitologė I. Lagunavičienė.

Vis dėlto, tūkstantinėje knygų mugės minioje pasirodžiusios pelėdos sukėlė Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkės, neetatinės aplinkosaugos inspektorės Karolinos Kukliauskaitės susirūpinimą.

„Pasirodo, apuoką galima išvysti ne tik miške ar Šiaulių „Pietinia“ rajone, bet ir šiemet vykstančioje Vilniaus knygų mugėje. Renginys, kurį kasmet aplanko dešimtys tūkstančių žmonių, atrodytų, nėra tinkama vieta laukiniams gyvūnams. Triukšmas, ryškus dirbtinis apšvietimas, žmonių pilna erdvė – buvimas tokioje aplinkoje tikras išbandymas naktiniam plėšrūnui. Net jei paukštis pripratintas prie žmonių, tokios sąlygos gali kelti stresą“, – į pelėdos dalyvavimą mugėje sureagavo K. Kukliauskaitė.

Anot jos, gyvūnas šįkart tapo „ne tiek edukacijos dalimi, kiek stipria vizualine priemone – būdu pritraukti dėmesį, išsiskirti iš kitų renginio dalyvių.“

„Liūdna, kai vienas geras darbas – šiuo atveju vaikų švietimas – ima prieštarauti pačiai savo idėjai. Niekas neneigia, kad edukacija apie gamtą yra būtina ir prasminga. Vaikams svarbu pažinti gyvūnus, suprasti jų įpročius, išmokti atsakomybės. Tačiau ar tam būtina tūkstantinėje minioje demonstruoti gyvą laukinį paukštį? Šiandien turime gausybę alternatyvų – nuo kokybiškų vaizdo pasakojimų iki interaktyvių pristatymų, kurie leidžia perteikti žinias nepažeidžiant gyvūno gerovės“, – sako K. Kukliauskaitė.

Į kilusį pasipiktinimą netruko sureaguoti atsakingo elgesio su gyvūnais socialiniuose tinkluose aktyviai mokantis biologas ir gamtininkas Gerardas Paškevičius. Anot jo, politikės įrašas galimai tapo būdu pritraukti dėmesio nepakankamai įsigilinus į kritikuojamą temą, o piktinamasi visai be reikalo.

„Kadangi pats kartkartėmis dirbu gamtinių edukacijų srityje, jaučiu pareigą padiskutuoti apie šią situaciją ne iš emocinės, „neškit deglus ir šakes“ perspektyvos, o iš biologinės, praktinės pusės.

Pirmiausia svarbu suprasti vieną dalyką: edukacijose dalyvaujantys gyvūnai nėra tas pats, kas laukiniai individai gamtoje. O straipsnyje tai labai stipriai pabrėžiama. Žmogaus globojami, socializuoti paukščiai nuo mažens pripratinami prie žmonių, aplinkos pokyčių ir kontaktinių situacijų. Paukštukų elgsena, reakcijos ir tolerancijos ribos skiriasi nuo laukinių gyvūnų, kurie nėra pratę prie žmogaus artumo“, – teigia G. Paškevičius.

Jis pastebi, kad pelėdos pasirodymą mugėje kritikuojančiame straipsnyje dažnai girdimas argumentas „triukšminga, nenatūrali aplinka“.

„Tačiau „nenatūralumas“ pats savaime nėra kažkoks gyvūno gerovės rodiklis, nes mes kalbame apie gyvūną, kuris gyvenime nėra susidūręs su natūralia aplinka. Juk pagalvokit patys – absoliučiai visa veterinarinė pagalba, transportavimas, reabilitacijos centrai ar net zoologijos sodai taip pat nėra natūralios gyvūnų aplinkos. Bet gal ši partija ir prieš zoologijos sodus, reabilitacijos centrus ir veterinarus? Reiktų paklausti“, – svarsto G. Paškevičius.

Gamtininkas pažymi, kad gyvūno gerovė vertinama ne pagal tai, ar jo buvimo vieta primena natūralią jo buveinę, o pagal tai, ar gyvūnas patiria ilgalaikį stresą, ar yra saugus, prižiūrimas, užtikrinama rūšiai būdinga mityba.

„Taip, tikėtina, kad tokioje aplinkoje gyvūnas patiria tam tikrą stresą, tačiau čia labai svarbu suprasti, kad stresas nėra pats savaime kažkoks blogis. Trumpalaikis adaptacinis stresas yra natūrali visų gyvų organizmų reakcija. Gamtoje gyvūnai nuolat susiduria su kur kas intensyvesniais iššūkiais, sukeliančiais stresą, pavyzdžiui, badu, plėšrūnais, teritorinėmis kovomis, klimato svyravimais, kiaušinių ir jauniklių apsauga. Kiekviena gamtoje gyvenančio organizmo diena yra vienas didelis stresas… O štai čia, žmogaus prižiūrimo gyvūno gyvenime, dauguma „natūralių“ stresinių veiksnių apskritai neegzistuoja“, – aiškina G. Paškevičius.

Biologas ragina atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą – edukacijos vertę. Anot jo, gyvas susitikimas su gyvūnu vaikams ir suaugusiems sukuria visiškai kitokį ryšį nei ekranas ar vaizdo įrašas.

„Būtent tokios gyvos patirtys, susitikimai akis į aki su gyvūnėliu, dažnai tampa pirmuoju realiu žingsniu link pagarbos gamtai, domėjimosi biologija ir atsakingo požiūrio į gyvūnus. Aš irgi gyvates, vorus ir varles įsimylėjau ne iš paveiksliukų… Manau, kad ir kiti gamtininkai korifėjai šį kelią pasirinko po susitikimų su gyvais gyvūnais“, – sako G. Paškevičius.

Gamtininkas įsitikinęs, kad edukatoriai, kurie daugelį metų dirba su gyvūnais, paprastai juos pažįsta geriau nei atsitiktinis stebėtojas iš šalies. Jis neabejoja, kad pelėdos šeimininkė Ingrida savo augintinius laiko šeimos nariais ir jų gerove nerizikuotų.

„Sprendimai dėl dalyvavimo renginiuose nėra daromi spontaniškai, jie remiasi patirtimi, gyvūno charakterio pažinimu ir atsakomybe. Knyga apie pelėdas, pristatoma kartu su gyvu tos rūšies ambasadoriumi, nėra kažkoks pop šou. Tai bandymas sukurti ryšį tarp žmogaus, greičiausiai to betoninio miesto žmogaus, ir gamtos. Tokį ryšį, kurio dažnai šiandien labai labai trūksta“, – pastebi G. Paškevičius.