Ar kremavimas nesukelia kančių? Ar svarbu, kur yra urna su pelenais? Ir kaip turėtų elgtis likę giminaičiai, kad palengvintų mirusiojo gyvenimą?
Pasidalinsiu savo požiūriu į šią temą, kuris pagrįstas įvairių ezoterinių tradicijų ir dvasinių šaltinių deriniu. Aprašytos sąvokos apie subtilius kūnus ir procesus po mirties daugiausia grindžiamos Rudolfo Steinerio antroposofijos darbais, Helenos Blavatsky teosofiniais tyrimais, taip pat šiuolaikiniais ezoteriniais sąmonės prigimties ir žmogaus energetinių apvalkalų tyrinėjimais.
Noriu pabrėžti: tai nėra moksliniai faktai akademine prasme, o dvasinė ir filosofinė procesų interpretacija, kurią sunku empiriškai patikrinti. Šias nuomones palaiko daugelis ezoterikos tyrinėtojų ir įvairių dvasinių tradicijų atstovų, tačiau jos lieka asmeninių įsitikinimų ir dvasinės patirties klausimu. Aš dalinuosi tik vizija, kuri susiformavo remiantis šių šaltinių studijomis ir savo paties apmąstymais šia tema.
Žmogaus mirtis yra galutinis „nutrūkimas“ tarp jo fizinio kūno ir subtiliųjų kūnų. Įprastame gyvenime subtilieji kūnai ir fizinis kūnas yra sujungti, kartais trumpam atsiskiria, pavyzdžiui, gilaus miego metu. Taigi, mirties akimirką šis ryšys galutinai nutrūksta, o subtilieji kūnai „atsiskiria“ nuo kūno. Tačiau labai retai pasitaiko, kad žmogus iškart po mirties „nušoktų“ toli nuo kūno ir niekada negrįžtų. Paprastai mirusysis pirmosiomis dienomis dažnai būna šalia jo.
Dauguma žmonių domisi, kur ir kaip bus palaidoti, ir jie dalyvauja laidotuvėse. Šiuo metu jie yra ne visai mūsų pasaulyje, o aukštesniame lygmenyje – Astrale. Astralas yra savotiškas „realybės sluoksnis“, artimiausias mūsiškiui, iš kurio mirusysis gali puikiai stebėti tiek savo buvusį kūną, tiek artimuosius.
Apskritai, jei imtume idealų scenarijų, tai po pirmųjų kelių dienų (apie jas plačiau vėliau) ir atsisveikinimo ceremonijos velionis nebesidomi praeities kiautu. Psichologiškai ir energetiškai jis yra nuo jo laisvas. Todėl jam nebesvarbu, kas nutiks jo kūnui ateityje. Laidojimas ar kremavimas – iš esmės nėra jokio skirtumo.
Bet! Kai kurie žmonės ilgą laiką lieka iš dalies „prisirišę“ prie savo buvusio kūno.
Kas yra šis ryšys ir iš kur jis atsiranda? Reikalas tas, kad kiekvienas iš mūsų turime vadinamąjį eterinį kūną. Tai savotiškas „sluoksnis“ arba energijos laidininkas tarp įprasto ir subtilaus kūno (astralinio, mentalinio ir pan.). Paprastai eterinis kūnas suyra per kelias dienas po mirties. Pirmosiomis dienomis, kol jis dar egzistuoja, žmogus nevalingai traukiamas prie fizinio kūno, jaučiamas ryšys su juo. Tačiau pasitaiko, kad eterinis kūnas suyra daug ilgiau, ir tai kelia grėsmę tam tikroms pasekmėms.
Kada tai gali nutikti? Tais atvejais, kai žmogus yra pernelyg prisirišęs prie visko, kas materialu – daiktų, pinigų, malonumų ir panašiai. Po mirties toks žmogus visa jėga „kabinsis“ prie žemiškojo pasaulio ir bijos nuo jo atitolti. Jis gali nerimauti dėl savo turto, gailėtis malonumų, bandyti ką nors kontroliuoti ir panašiai. Kad mirusysis nebūtų „nusineštas“ į tolimesnius Astralo regionus ir galėtų kuo ilgiau stebėti mūsų pasaulį, jam reikia tam tikros rūšies energijos. Jos liekanos vis dar išlieka jo praeities fiziniame ir eteriniame kūne. Todėl tokio žmogaus ketinimas nesąmoningai bus nukreiptas į tai, kad eterinis kūnas kuo ilgiau nesuirtų ir leistų jam „maitintis“ šiais energijos likučiais. Ir šis noras galiausiai gali išsipildyti! Eterinis kūnas visai nesuirs, o liks energetinio ryšio pavidalu, kuris sujungs žmogų su buvusiu fiziniu kūnu ir žemiškąja realybe.
Tokia būsena beveik neturi privalumų, tik trūkumų. Pirma, sutrinka natūrali įvykių eiga po mirties: žmogus nepakyla į „viršutinį“ Astralinį lygmenį ar Kitą Pasaulį, o ilgą laiką „užsibūna“ mūsų pasaulyje. Antra, nedidelis ryšys su likusiu kūnu gali sukelti ne pačius maloniausius pojūčius.
Astrale žmogus vis dar jaučia jausmus, jie tik šiek tiek kitokie nei mūsų pasaulyje. Todėl, jei yra ryšys su buvusiu kūnu, jis gali jausti diskomfortą dėl to, kad yra jo fizinis apvalkalas. Tai nėra sunki kančia, o jausmas, panašus į fantominį skausmą ir nedidelį nepatogumą. Anksčiau ar vėliau tai natūraliai baigiasi. Buvusio kūno potencialas išsenka, ir pats žmogus supranta, kad švaisto laiką ir reikia judėti toliau. Nepaisant to, tą akimirką tam tikras kiekis laiko ir energijos jau buvo išeikvota veltui…
Taip nutinka ne visiems! Tai nutinka tik tiems, kurie pernelyg prisirišę prie žemiškojo pasaulio ir stengiasi iš visų jėgų jame išlikti…
Kodėl aš visa tai papasakojau dabar? Skaitytojai tikriausiai jau atspėja – „prisirišimo“ prie fizinio kūno buvimas įmanomas tik tada, kai jis išlieka ilgai po mirties. Tai yra, laidojimo metu. Kremavimo metu tai neįmanoma. Liepsna visiškai sunaikina fizinį ir eterinį kūnus, ir prie jų „prisirišti“ nebeįmanoma. Žinoma, su dideliu noru ir išradingumu žmogus tokiu atveju gali „kabėti“ arti mūsų pasaulio. Tačiau tikimybė tai padaryti nesąmoningai yra daug mažesnė.
Kremavimas mirusiajam nesukelia nemalonių jausmų. Kai kurie gali patirti tik psichologinį diskomfortą, kad „jų“ staiga nebėra. Tačiau, kita vertus, tai padeda daug greičiau suvokti, kad kūnas tėra vienas iš kiautų, o asmenybė puikiai išsaugota ir egzistuoja be jo…
Yra dar viena priežastis, kodėl aš asmeniškai manau, kad kremavimas yra geresnis pasirinkimas. Net jei ploni apvalkalai greitai nuskrenda nuo buvusio kūno ir žmogus juo nebesidomi, kapinės vis tiek nėra geriausias energijos šaltinis. Kūnams irstant, atsiranda žemos eilės „vibracijos“, kurios gali susilpninti gyvus žmones. Jei kapines lankotės retkarčiais, tai neturi labai stipraus poveikio, bet jei lankotės dažnai, galite pradėti turėti sveikatos ir savijautos problemų…
Urnos su pelenais tokios energijos neturi. Žinoma, geriau jų nedėti ten, kur kas nors dažnai lankosi ar gyvena, bet apskritai jų energija gyviems žmonėms beveik neturi jokios įtakos.
Kalbant apie tai, kaip geriausiai elgtis su išgyvenusiais artimaisiais, kad mirusiam mylimam žmogui būtų lengviau gyventi, svarbu nepamiršti, kad mūsų mintys ir emocijos jiems daro įtaką. Geriausi dalykai yra nuoširdi meilė, dėkingumas už kartu praleistą laiką ir paleidimas. Nereikėtų pernelyg kabintis į praeitį su sielvartu ar bandymais ją išlaikyti šalia. Priešingai, šviesūs prisiminimai, geros mintys ir, jei pageidaujama, kreipimasis į jas malda ar tiesiog šiltu žodžiu padeda joms judėti toliau. Svarbiausia – leisti joms eiti savo keliu, toliau gyventi savo gyvenimą, prisiminti jas su šiluma širdyje.
Galiausiai noriu palinkėti visiems skaitytojams ir jų artimiesiems ilgų ir laimingų gyvenimo metų. O tiems, kurie mus paliko – gero gyvenimo kituose pasauliuose… Vienaip ar kitaip, mes tikrai susitiksime su tais, kurie mums brangūs! O kol tai neįvyks, turime prisiminti savo mirusius artimuosius su meile ir dėkingumu už tai, kad jie buvo mūsų gyvenime…
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
