Ši problema, anot jo, aktuali ne tik šiandien – tokį klausimą buvo galima kelti ir prieš šimtą metų. Nors keičiantis laikams skyrėsi bendruomenių nepasitikėjimo objektas, mastas ar mandatas, pašnekovo teigimu, tam tikras nepasitikėjimas valdžia visada buvo.
„Anksčiau, norėdamas ant pečių galvą išsaugoti, negalėjai nepasitikėti karaliumi. Dabar, jei tu negyveni kokioje autokratijoje, Rusijoje ar Baltarusijoje, tu turi laisvę legitimiai nepasitikėti iš esmės bet kuo: bažnyčia, universitetu, prezidentu, parlamentu ar net kokiu gėlynus laistančius seniūnaičių“, – „Žinių radijo“ laidoje „Kas, jeigu?“ kalbėjo B. Brunalas.
„Visgi, jei kalbėtumėme apie pasitikėjimą valdžia ar politikais, galima pamatyti tam tikrų laikmečio ypatumų“, – pažymėjo jis.
Anot apžvalgininko, šiandien visuomenės nepasitenkinimą ir iš to kylantį nepasitikėjimą kuria vis didėjanti takoskyra tarp piliečių lūkesčių ir politikų gebėjimo juos tinkamai atliepti.
„Mažiau vykę politikai gali net nesugebėti realizuoti elementarių norų – kad, pavyzdžiui, būtų sutvarkyti keliai, kad ryte būtų atidarytos mokyklos, o prireikus, atėjęs į ligoninę galėtum gauti tam tikras paslaugas. Būna politikų, kurie ne tiek kažką daro, kiek triukšmauja, šūkauja, bando atkreipti visų dėmesį. Tai žmones erzina ir, atitinkamai, kuria nepasitikėjimą“, – dėstė pašnekovas.
Taip pat, B. Brunalo vertinimu, nepasitikėjimas kyla ir dėl tam tikro politikų ciniškumo rinkėjų atžvilgiu.
„Kitaip tariant, nepasitikėjimas ateina kaip lūkesčių deficitas arba politikų cinizmo apraiška gyventojų atžvilgiu. Pavyzdžiui, valdžia atveda į ministrus ir inauguruoja antilopę arba žmogų, kuriam ministerijos failas yra absoliučiai svetimas. Arba, pavyzdžiui, pameluoja, kad bus premjeru ar premjere, kad nedirbs su kokia nors konkrečia partija ir panašiai. Kitaip tariant, yra tūkstantis būdų ir kelių, kaip politikams kurti tam tikrą nepasitenkinimą ir, atitinkamai, nepasitikėjimą“, – akcentavo jis.
Be to, pastebėjo apžvalgininkas, kai kurie politikai, siekdami didesnio matomumo ir norėdami sukaupti politinių taškų, gali ir sąmoningai kurstyti nepasitikėti. Tokiems tikslams pasinaudojama ir vadinamaisiais kultūriniais karais – klausimais ar temomis, dėl kurių konsensusas tarp dviejų, skirtingose barikadų pusėse esančių stovyklų dažnai yra net ir neįmanomas.
„Šiais susidūrimais politikai naudojasi, kadangi tuose susidūrimuose yra generuojama energija, emocijos. Dažnai politikai, siekdami susirinkti tam tikrų politinių tipsų, įsijungia į šiuos konfliktus ne kaip moderatoriai, taikytojai, bet kaip kurstytojai“, – atkreipė dėmesį jis, pridurdamas, kad tokią veikimo logiką dažnai renkasi populistinės partijos ir politikai.
„Taip jie pasirenka kur kas paprastesnį būdą mobilizuoti rinkėjus. Jie ima kurti baubus, kurti priešus, kurti priešus tiek iš kitų politikų, tiek iš kai kurių labai svarbių demokratijai instrumentų ir institucijų, pavyzdžiui, žiniasklaidos. <...> Juk sutelkti žmones per priešo vaizdinį yra labai paprasta. Žmogus yra įpratęs vadovautis emocijomis, jam labai lengva atpažinti baimės jausmą. Ir jeigu politikas sugeba tą baimę arba nepasitenkinimą pateikti labai aiškiai, kad ir labai primityviai – tai dažnai yra veiksminga“, – tęsė B. Brunalas.
Ir nors gali susidaryti įspūdis, kad pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet kitose pasaulio valstybėse toks politikų elgesys tampa vis labiau įprastas, apžvalgininko teigimu, ilgalaikėje perspektyvoje viskas gali atrodyti kitaip.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
