Pamenu, kaip mama pradėdavo ruoštis Naujiesiems metams maždaug gruodžio 28-ąją. Ji iš palėpės, kur jie gulėjo visus metus, nusiimdavo krištolinius salotų dubenėlius ir juos nublizgindavo, kol šie žibėdavo. Tėtis eidavo į turgų pirkti vištos – ji turėjo būti gyva, nes tik taip buvo galima įsitikinti, kad ji šviežia. O aš gaudavau užduotį: nueiti pas Babą Valją pas gretimą parduotuvę ir nupirkti keliolika kiaušinių salotoms.
Anuomet niekas neužsakinėjo maisto išsinešti ir nepirko jau supjaustytos mėsos. Viskas buvo daroma rankomis, nuo ryto iki vakaro. Ir žinote ką? Tai buvo pusė malonumo.
Vištiena – stalo karalienė
Kiekviena šeima turėjo savo vištienos kepimo paslaptį. Mūsų vištiena visada pavykdavo aukso rudos spalvos, su pirštus laižyti tinkama plutele. Mama įtrindavo vištieną druska ir česnaku, kartais įdėdavo majonezo, kad odelė gražiai apskrustų.
Visada į vidų įdėdavo kažko, kad būtų sultinga. Mes valgėme grikius su keptais svogūnais, kaimynai – obuolių griežinėlius, o teta Liusja netgi įdarė slyvomis ir riešutais. Aromatas pasklido po visą butą, ir aš ryte jau buvau alkana, nors iki puotos dar buvo šešios valandos.
Vištiena buvo šventiškesnė nei bet kuri kita mėsa. Taip, kai kurie žmonės kepdavo kiaulieną, ypač pietuose. Tačiau vištiena buvo simbolinė: prieinama, tačiau šventiška. Be to, ji puikiai atrodė ant lėkštės, kai buvo atnešta prie stalo. Visi iš karto suprato, kad atėjo laikas.
Olivier yra salotų karalius
Apie „Olivier“ salotas galima daug kalbėti. Jas gamino kibirais. Tiesiogine to žodžio prasme. Mačiau, kaip mama paėmė penkių litrų puodą ir susmulkino tiek daug maisto, kad tas salotas tikrai valgėme iki sausio 7 d.
Ingredientai buvo juokingai paprasti: virta dešra (įprasta daktariška dešra), bulvės, morkos, kiaušiniai, marinuoti agurkai, konservuoti žalieji žirneliai ir majonezas. Visa tai buvo supjaustyta mažais kubeliais, sumaišyta, ir rezultatas buvo būtent tas patiekalas, be kurio neįsivaizduojami Naujieji metai.
Juokinga, bet kiekviena namų šeimininkė manė esanti vienintelė, kuri gamina tobulas Olivier salotas. „Svetka deda per daug majonezo, o Tamara – per daug bulvių .“ Ginčai buvo karšti. Tikri žinovai į salotas netgi įdėdavo virtos vištienos ar kalakutienos gabalėlių – jei tik pavykdavo jų paragauti.
Beje, stokos laikais žmonės patys gamindavo majonezą: kiaušinis, augalinis aliejus, druska, cukrus, šiek tiek acto arba citrinos sulčių. Jį plakdavo šakute arba mikseriu, jei turėdavo. Gaudavosi tirštas, sodrus ir skanus.
Aspikas – tikriems žinovams
Kholodecai nebuvo gaminami kiekvienais metais. Tai buvo daug darbo reikalaujantis procesas. Reikėjo keltis ketvirtą valandą ryto, pastatyti puodą ant viryklės ir virti šešias, kartais aštuonias valandas. Bute tvyrojo savitas kvapas, kurį žmonės arba mylėjo, arba nekentė.
Svarbiausias drebučių ingredientas – tinkamas sultinys. Kad drebučiai sustingtų be želatinos, jie naudojo kiaulienos kojas, ausis ir uodegas – dalis, kuriose yra daug natūralios želatinos. Jie įdėdavo jautienos gabalėlį sultiniui, morkų, svogūnų ir lauro lapų. Ir galiausiai, smulkinto česnako. Be jo drebučiai buvo laikomi nepilnaverčiais.
Jie supilstė jį į lėkštes ir ant viršaus uždėjo mėsos gabalėlių, kuriuos suplėšė rankomis. Padėjo ant balkono – žiemą jis tarnavo kaip šaldytuvas. Rytą drebučiai sustingo, ir jie atnešė jį ir supjaustė porcijomis. Valgė su garstyčiomis arba krienais ir visada su juoda duona.
Taip pat buvo tokių, kurie iš vištienos gamino drebučius. Jie gavosi lengvi ir permatomi, bet vis tiek skanūs. Tačiau vis tiek reikėjo įdėti želatinos – vištiena nebuvo norimo tirštumo.
Sumuštiniai – prabanga ant balto kepalo
Raudona žuvis ant stalo buvo ypatinga proga. Lašiša ar upėtakis buvo perkami tik šventei, todėl reikėjo laukti eilėse ir iš anksto rezervuoti staliuką. Namuose žuvis buvo plonai supjaustoma ir dedama ant baltos duonos kepalo su sviestu. Ant viršaus uždedama krapų šakelė arba citrinos griežinėlis. Atrodė gražiai, sočiai.
Šprotai, kita vertus, buvo paprastesni, bet vis tiek populiarūs. Riebi, rūkyta žuvis buvo patiekiama tiesiai iš konservų ant duonos. Kartais būdavo dedama ir virto kiaušinio griežinėlis arba marinuotas agurkas. Šprotams sviesto nereikėjo – jie ir taip palikdavo riebias nuosėdas.
Jie taip pat gamino sumuštinius su sūriu, dešra ir paštetu. Visa tai buvo išdėliota ant didelių padėklų ir papuošta žolelėmis. Atrodė kaip tikras lobis.
Silkė po kailiu – žvynuotas stebuklas
Šuba (shuba) pirmą kartą masiškai gaminamu patiekalu tapo maždaug aštuntajame dešimtmetyje. Ji akimirksniu tapo nacionaliniu hitu. Silkė buvo mirkoma piene arba arbatoje, kad pašalintų druskos perteklių, o tada smulkiai supjaustoma. Po to sluoksniais buvo dedamos bulvės, svogūnai, morkos ir burokėliai. Ir visa tai buvo aptepama majonezu.
Salotos buvo ryškios – burokėliai viską nudažė raudonai. Kai kurios šeimininkės jas sluoksniavo dviem būdais: silkės, daržovių, dar silkės ir dar daugiau daržovių. Papuošė tarkuotais burokėliais ir majonezu.
Pasak legendos, pavadinimas „shuba“ yra kažko revoliucingo santrumpa. Tačiau, tiesą sakant, mažai kas tuo tikėjo. Tiesiog silkė atrodo lyg būtų suvyniota į šiltą daržovių sluoksnį – ir viskas.
Aspikas – grožis reikalauja aukos
Drebučiai buvo menas. Žuvis arba mėsa buvo verdama, supjaustoma gabalėliais ir gražiai išdėliojama inde. Ant viršaus uždedama citrinos skiltelių, petražolių šakelių ir puošnių morkų griežinėlių. Tada viskas užpilama skaidriu sultiniu, sumaišytu su želatina.
Kai drebučiai sustingdavo ir būdavo atnešami prie stalo, svečiai aiktelėdavo. Tai ypač pasitvirtindavo, kai per skaidrią drebučių masę matydavo tvarkingus raštus. Tai buvo laikoma meistriškumo viršūne.
Drebučiai paprastai buvo valgomi valgio pradžioje su krienais arba grietine. Vieniems jie labai patiko, kiti susiraukdavo – tai buvo įgytas skonis. Bet ant stalo jie turėjo būti.
Mimoza – švelnumas salotų dubenyje
Mimoza pasirodė vėliau nei „Olivier“ salotos ir kailiniai, tačiau greitai išpopuliarėjo. Ji buvo mėgstama dėl subtilaus skonio ir to, kaip tirpo burnoje. Žuvies konservai (dažniausiai saira), kiaušiniai, sūris, bulvės, morkos ir majonezas – štai ir viskas.
Pagrindinė mimozos paslaptis – viską sutarkuoti smulkia tarka. Tai suteikia salotoms lengvą, purią tekstūrą. Virtų kiaušinių tryniai buvo sutarkuoti pačioje pabaigoje ir pabarstyti ant viršaus, imituojant mimozos žiedus. Iš čia ir kilo pavadinimas.
Kai kurie mimozą gamino visai be bulvių – tik su žuvimi, kiaušiniais ir sūriu. Ji gavosi dar minkštesnė, bet mažiau soti.
Mandarinai – stebuklo aromatas
Visai kita istorija buvo su mandarinais. Jų kvapas buvo Naujųjų metų kvapas. Kai parduotuvėje pasirodė apelsinų dėžės, prasidėjo Naujųjų metų šurmas. Eilės, minios, laimingi veidai su virveliniais maišeliais, pilnais vaisių.
Mandarinai buvo dedami po eglute, vazose ant stalo ir duodami vaikams. Jų žievelės buvo džiovinamos ant radiatorių, kad butas ilgiau kvepėtų. Šis aromatas, sumaišytas su pušų spyglių ir karšto maisto kvapu, sukūrė tą pačią Naujųjų metų magiją.
Sovietinis šampanas vidurnaktį
Naujųjų metų išvakarės nebuvo švenčiamos be šampano. Net ir pritrūkus pinigų, butelis būdavo randamas. Populiariausias buvo „Sovietinis šampanas“ – pusiau saldus vynas žaliame butelyje su raudona etikete.
Lygiai vidurnaktį visi pašokdavo, įsipildavo taurę, klausydavosi prezidento (arba generalinio sekretoriaus) sveikinimų, o paskui – varpelių skambėjimo. Taurių skambtelėjimo, kamščių spragsėjimo ir linkėjimų. Jie truputį išgerdavo, suskambindavo taurėmis ir apsikabindavo.
Ir tada jie vėl susėsdavo prie stalo. Ir prasidėjo tikrosios linksmybės: pokalbiai, juokeliai, prisiminimai apie praėjusius metus. Per televizorių buvo rodomas koncertas, bet beveik niekas nežiūrėjo. Šventė vyko šeimoje, prie stalo, prie šių paprastų, su meile pagamintų patiekalų.
Šiais laikais galima užsisakyti bet kokio maisto, nusipirkti jau paruoštų salotų, pasamdyti virėją. Tačiau tas Naujųjų metų stalas, sovietinio stiliaus, namuose gamintas, su savo aromatais ir skoniais, mūsų atmintyje išliko kaip kažkas ypatingo. Galbūt todėl, kad į jį įdėjome laiko, pastangų ir sielos. O gal tiesiog todėl, kad buvome jaunesni, ir viskas atrodė magiška.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
