Minint Sausio 13-osios 35-metį, istorines ir kultūrines traumas tyrinėjanti profesorė Danutė Gailienė sako – Lietuvos visuomenė sveiksta nuo sovietinės okupacijos paliktų traumų. D. Gailienė taip pat pabrėžia, kad laikas atsisakyti homo sovieticus koncepto ir visų bėdų nesieti tik su sovietinės okupacijos padariniais.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė habilituota daktarė D. Gailienė interviu LRT.lt išskiria ir tai, kad sovietinis režimas žalojo visą visuomenę, o prie jo prisitaikiusieji buvo dar labiau psichologiškai paveikti nei nukentėjusieji.
– Sausio 13-oji – ką ji mums padarė?
– Pirmiausia, Sausio 13-oji mums suteikė laisvę. Kaip visuomenei, mums tai buvo labai didelis įvykis ir svarbi patirtis, parodžiusi, kad mes galime pareikšti savo valią, galime burtis. Vėliau, kalbėdami apie sausio įvykius, žmonės ne be reikalo vartoja žodį „stebuklas“ ir šį laiką prisimena kaip bendrystės, solidarumo, vilties, net romantikos laiką.
Jautėme realią grėsmę, nustebome patys dėl savęs – mes galime pasipriešinti, galime neišsigąsti. Tai buvo esminiai išgyvenimai.
Tyrėjai sako, kad, žinoma, tai nebuvo racionalus planas, veikė grupė lyderių, kurie turėjo idėją ir viziją. Atsimenu, mes gyvenome Karoliniškėse, o pro savo buto langus matėme Spaudos rūmus. Tada nuolat kviesdavo budėti prie Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir kitų objektų.
Prietema, stoviu prie virtuvės lango, ir staiga atsidaro laiptinių durys, iš visų laiptinių pasipila žmogeliai, užsimetę bet ką – įsispraudę į striukes, įsispyrę į kažkokius batus, bet traukia, bėga prie Spaudos rūmų.
Tas išgyvenimas mums buvo labai svarbus. Dabar vėl matome įvairių įtampų. Kai kurie sako, kad tai – mūsų Sąjūdis, Sausio 13-oji. Tada taip pat reikėjo atsisukti į kažkokį idealą. Tuo metu labai greitai iškilo idėja, kad mūsų moralinis pagrindas yra partizanai, jų pasipriešinimas.
– Dabar kalbėdama apie Sausio 13-ąją jūs paminėjote gražius dalykus, herojiškumą. Prieš penkerius metus, minint Sausio 13-osios trisdešimtmetį, skaičiau šią naktį liudijusių vaikų pasakojimus. Man įsiminė begalinė vaikų branda, kai net ir tie, kurių tėvai žuvo, sakė, kad tai nebuvo veltui.
Vaikų liudijimuose buvo ir kaltės jausmo, kad jų tėvai neišleido iš namų, jautėsi, kaip keičiasi vaikų tėvynės samprata, matomas netgi keršto troškimas, vaikai pasakojo, kad dar ilgai bijojo išeiti į lauką, sapnavo košmarus…
– Tai, ką sakote, yra labai svarbu – neturėtume kalbėti apie vienpusišką paveikslą, pavyzdžiui, vien tik herojišką. Viskas sudėtinga, agresija ir grėsmė buvo reali, išgąstis – taip pat. Mano akimis, vienas didžiausių mūsų šalies, mūsų visuomenės privalumų, kad mes kažkaip sugebame tai reflektuoti. Ačiū Dievui, nėra taip, kad dominuoja viena gaida, viena tema ir viena istorija. Tai labai svarbu.
Okupacija ir patirtos istorinės traumos psichologiškai vis tik labiau susilpnino sumaištyje buvusius žmones.
Mes atlikome mokslinį tyrimą apie nukentėjusius Sausio 13-ąją, t. y. tyrėme tuos, kurie buvo oficialiai pripažinti nukentėjusiaisiais – arba neteko artimųjų, arba patys buvo sužeisti. Jų psichologinė būklė sudėtinga. Viena vertus, jie mato sausio įvykių prasmę, kita vertus, yra nemažai nusivylimų, atrodo, kad juos visuomenė nepakankamai vertina, žmonės jaučiasi užmiršti.
Okupacija ir patirtos istorinės traumos psichologiškai vis tik labiau susilpnino sumaištyje buvusius žmones. Tai reiškia, labiausiai psichologiškai paveikti ne tie, kurie patyrė sovietų represijas arba yra kilę iš represuotų šeimų, o tie, kurie buvo labiau prisitaikančių žmonių pusėje – nebūtinai kolaboravo, bet kaip ir priėmė tą tvarką. Pasirodo, toks gyvenimas lydint neaiškumui turi ilgalaikių negerų pasekmių.
– Tuos žmones, kurie buvo pasimetę, šiandien veikia kaltės jausmas, bandymas susigyventi su nauja tvarka, kai pasikeitė santvarka? Iš kur kyla šių žmonių pasimetimas?
– Tikriausiai svarbiausia tai, kad šie žmonės neturi pakankamai tvirtai susiformavusios tapatybės, kas jie yra, kokiais orientyrais vadovavosi jų šeima ar artimas ratas. Būna, šeimose yra paslapčių, nutylėjimų, nekalbėjimo. Tai taip pat gali žmogų silpninti.
– Labai įdomu – atrodo, trauminė patirtis, artimųjų praradimas kažkuria prasme žmogų sužaloja mažiau nei pasimetimas, tapatumo neradimas.
– Tai labai įdomu ir mums patiems, tyrėjams. Tokių tyrimų apie ilgalaikį totalitarizmo poveikį žmonių psichologijai nėra daug. Kai pradėjome šiuos tyrimus, pirma mintis ir buvo – yra traumuoti ir netraumuoti žmonės. Trauma – mirtis, netektis, kankinimas. Viskas, kas yra labai baisūs išgyvenimai.
Turėjome tokią prielaidą, kad atskirsime patyrusius traumas – tremtinius, partizanus, nukentėjusius politinius kalinius, jų šeimas – visus, kas Lietuvoje oficialiai pripažinti nukentėjusiais žmonėmis. Tikrai taip ir yra, šie žmonės tikrai turi daug trauminių patirčių.
Tačiau sovietinė okupacija turėjo didžiulį poveikį visai visuomenei. Tai reiškia, kad mūsų totalitarizmo patirties istorijoje yra kitas aspektas – sovietai ėmėsi perdarinėti žmogų, ardyti visuomenę, bendruomenes ir bandyti žmones priversti viską užmiršti.
Sovietinės okupacijos sistema veikė taip: neliko nei organizacijų, nei partijų, nei Bažnyčios, sovietai ėmėsi kurti visuomenės gyvenimą ir ideologiją, o šeima turėjo nesikišti. Gyvenimas buvo ne šeimos reikalas, o mokyklos, pionierių, komjaunuolių…
Apie šį poveikį sunkiau kalbėti traumos terminais, nes tai nemirtina grėsmė, bet žmonės buvo tuo nuodijami, okupantai įsiveržė į pačią bendruomenės, žmogaus, šeimos esmę. Pagalvokite – ne šeima sprendė, kur mes gyvename, kokia yra mūsų istorija. Šeima tiesiog buvo bejėgė. Tyrimai rodo, kad, jei susiduria valstybės ir šeimos pastangos formuoti naratyvą, tai valstybė nugali, kadangi yra galinga.
Šeimose vyravo melas. Vieni patys susitaikė, kiti pasidavė – ką padarysi, jei vaikus kitaip auklėsi, jiems tik kenksi. Vėliau pamatėme, kad prisitaikyti prie režimo yra žalingiau nei nuo jo nukentėti. Lengviau įvardinti nukentėjusias šeimas, patirtis, nei visą šį nuodą atpinti. Taip iškyla Česlovo Milošo pavergto proto metafora.
– Aš jau esu iš tos kartos, kuri nematė nei sovietinės okupacijos, nei Sausio 13-osios. Šitos temos manyje gyvos jau tik per tėvų pasakojimus, istorijos pamokas, matytą vaizdo medžiagą ar kitokius liudijimus. Nors to nemačiau, man dėl to skauda.
Iki dabar ryškiai atsimenu, kaip šiuos pasakojimus išgirdau vaikystėje, kaip jie mane lydėjo vėliau, jaučiamą pyktį, neteisybės jausmą. Kaip Sausio 13-oji veikia mano kartą, kuri jau nepatyrė to siaubo, bet, atrodo, vis tiek yra to paveikta?
– Matome, kad istorija yra perduodama. Istorija nenukirsta, nenutraukta, nesugriauta – ateina kita karta, kuri žino tiesą apie savo istoriją. Tai labai svarbu. Taip pat labai svarbu, kad šie procesai nebūtų vienapusiški – istorija yra praeitis, gerai, kad ją žinome ir mums rūpi, bet svarbu, kad nestrigtume praeityje ir nesimaltume tik joje.
Yra realybė, yra tikslai, kurių link einame. Žinome, kuo gyvename, kad mums laisvė yra vienas svarbiausių dalykų. Ką tik gavau lenkų psichologo Michało Bilewicziaus knygą „Traumaland. Lenkai praeities šešėlyje“. Knyga yra apie lenkų įstrigimą tame užburtame istorinių traumų rate. Autorius labai stipriai, emocingai iškelia idėją, kad lenkai užsibuvo tokiame užburtame rate.
Aišku, tos traumos stiprios – karas, okupacijos… Lenkijos istorija tikrai trauminė, bet diskursas pasidarė ankštas – liko tik kančia, labai trūksta kritinio vertinimo. Kai žiūriu į mūsų kelią, man labai rūpi, ar yra platus įvairiapusis diskursas.
– Kaip manote, ar jis yra? Neužsisukome ir mes tame trauminiame rate, kai mūsų praradimai ir mums trukdo kurti ateitį?
– Vis sakau, kad mes einame traumų įveikos keliu, kad esame sveikstanti visuomenė. Tačiau šioje politinėje situacijoje, kai mūsų akyse puolama demokratija, sudvejojau.
Pirmiausia, daugumą laimėjusi partija meluoja žmonėms, iš anksto žinodama, kad meluos. Tada ateina teisti, antisemitiniai politikai ir gauna rinkėjų balsų. Atrodo, su jais į koaliciją niekas neis (…), bet prasideda sniego gniūžtė – sudaroma koalicija, ją laimina prezidentas, o tada kuo toliau, tuo blogiau.
Tada man pačiai kilo klausimas – gal jau reikia atsisakyti savo optimistinio diskurso, gal tiesa daug liūdnesnė. Tai reikštų, kad šią visuomenę galima labai nesunkiai paveikti, ja manipuliuoti ir tvarkyti savo reikalėlius, atkeršyti tiems, kurie trukdo tai daryti. Tuomet sakyčiau, kad neužaugo jokia pilietinė visuomenė.
Šiuo klausimu kurį laiką tylėjau, nes pati buvau sutrikusi, ar ne per optimistiškai kalbu. Visgi manau, kad ne, manau, mes, kaip visuomenė, išlaikėme tą egzaminą.
– Kalbate apie protestus?
– Taip, žmonės pakilo į protestus, pavyko sutelkti pilietinę visuomenę, atsirado pilietiškumo gaida, lyderiai, jaunų žmonių. (…) Vadinasi, yra pilietinė visuomenė, sveikas užtaisas, kuris sako „na, ne“. Protestus organizuoja išsilavinę, šviesūs, jauni, tvirtos savimonės žmonės.
Labai gaila, kad prezidentas leidžia sau tokius paniekinančius pasakymus – „vadinamieji intelektualai“. Laikausi nuomonės toliau – toliau sakau, kad mes esame sveikstanti visuomenė, nes mūsų santykis su praeitimi yra gana diferencijuotas. (…)
Mes esame sveikstanti visuomenė, nes mūsų santykis su praeitimi yra gana diferencijuotas.
Svarbu, kad vyktų diskusijos, nes tai sveikos visuomenės bruožas. Atrodo, Lietuvoje negresia tokios situacijos, kad prieitume prie fizinio smurto – kad valdžia prieš protestuotojus naudotų fizinį smurtą ar besiginčijančios grupės tarpusavyje imtųsi smurto. (…)
Man labai gražu, kai idėjiniai oponentai vienas kitą pakviečia į pokalbį, susitinka ir civilizuotai diskutuoja. Laiminga ta šalis, kurioje tai vyksta. Aišku, valdžios darbai blogi, jie toliau daro savo darbus ir mes nežinome, kiek jie menkins, suprastins, kerštaus, mažins kompetencijos kartelę…
– Man labai įsiminė istoriko Tomo Vaisetos mintis, kad nuo 90-ųjų mes buvome mokomi mąstyti, kad esame homo sovieticus, nepilietiška visuomenė. Bet T. Vaiseta atkreipė dėmesį, kad juk mitinguose išsikovojome nepriklausomybę, galime išskirti ir tai, kad apsigynėme ir Sausio 13-ąją, šiandien jūs kalbate ir apie protestus. Taigi nėra taip, kad ta sovietinė sistema mus visiškai sulaužė, palaužė tautos stuburą ir nebeliko pilietiškumo, nes jį sužlugdė?
– Išsilaikėme. Reikalai vis gerėja. Dabartį vis mėginame sieti su istorine praeitimi, su istorinėmis traumomis, bet šį homo sovieticus konceptą gal reikia užmiršti, man atrodo, tai jau praeitis, jau daug kas pasikeitę.
– Mes juk labai mėgstame viską, kas blogai, versti ant sovietinės okupacijos, nes ten slypi visų blogybių priežastis.
– Taip, man atrodo, mūsų situacijai šis požiūris jau yra per paprastas, per daug supaprastintas. Jau praėjo daugiau nei 35-eri metai mūsų pačių gyvenimo, laikas ir patiems už kai ką atsakyti. Laikas žiūrėti labiau diferencijuotai, į konkrečias situacijas, detales, į žmonių reakcijas, asmenines istorijas.
Kita vertus, aišku, 35-eri metai laisvės yra nedaug, todėl sveika matyti sąsajų su tuo, kur dešimtmečius gyveno mūsų šalis ir kaip mūsų visuomenė buvo veikiama. Sovietinė okupacija suardė bendruomenę – tai viena didžiųjų Lietuvos tragedijų.
Ir šiandien bendruomeniškumo dar nėra tiek daug, nepasitikime savo valstybe, dėl visko kaltiname valdžią – bet kokią. Tai vaikiškas, nebrandus požiūris. Aišku, tokio požiūrio yra visur. O populistai tai kursto ir taip gauna balsų. Tačiau jie kursto prieš valstybę, prieš demokratiją, taip siekia savo tikslų. (…)
Universitete istorinių traumų padarinius pradėjome tyrinėti labai seniai. Kai pradėjome, situacija buvo gūdi. Visuomeninis diskursas buvo nepalankus, valdžioje buvo buvę komunistai, jie ragino baigti „dairytis į praeitį“, jie buvo visiškai nesuinteresuoti šiomis temomis, tai nebuvo niekam įdomu. Kalbėti apie praeitį buvo tarsi blogas tonas.
Dabartį vis mėginame sieti su istorine praeitimi, su istorinėmis traumomis, bet šį homo sovieticus konceptą gal reikia užmiršti.
Traumų įveikos kelias labai sustiprėjo tada, kai šiomis temomis vis daugiau ėmė domėtis mokslininkai, taip pat pradėjo kurti menininkai. Tai buvo toks puikus, nuostabus žingsnis šioje istorijoje – prasidėjo filmų kūrimas, knygų rašymas, imta rengti parodas…
Kultūra gydo savo visuomenę ir ją augina. (…) Dėl to neapsakomai gražu matyti, kaip į protestus ateina kultūringi žmonės.
– Kaip manote, kur ta sėkmės paslaptis, kodėl Lietuvai pavyko išjausti, išgyventi tas patirtis ir bent jau bandyti judėti pirmyn?
– Lietuva norėjo būti demokratinė šalis ir jai pavyko. Lietuva yra demokratinė valstybė, Lietuvos vertybės yra laisvė ir demokratija. Turime daug nuomonių, bet bendroji mūsų kryptis – laisva, nepriklausoma ir demokratiška šalis.
Svarbu, kad Lietuvoje vis tik neįsigalėjo jokia diktatūra, jokia jėga neprivertė dominuoti kažkokį vieną balsą, vieną naratyvą. Pavyko. Aišku, kokių tik neturėjome politinių sunkumų, bet kažkaip pavyksta juos įveikti.
Žinoma, dabar tikrai yra politinė krizė, tai ne juokas. Ar pavyks? Tikėkimės, pavyks vėl išsikapstyti. Kai yra tikra demokratija, tai visuomenė yra laisva, labai gyvybinga. Demokratija ir sudaro galimybes visokio talento, visokių pažiūrų ir patirčių žmonėms ir grupėms būti.
Galvodamas apie istorinių traumų diskursą, negali sakyti, kad dominuoja vienas herojinis epas ar viena socialinė grupė, pagal kurią viskas vyksta. Tai yra sveikimo aspektas. Labai svarbu, kad taip ir būtų.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
