Lietuvos bardas, atlikėjas ir dainų autorius Kazimieras Jakutis prieš daugiau nei 20 metų įsigijo šimtametę sodybą Molėtų rajone, Pagulbio kaime. Nors tuo metu sodyba jau buvo apgriuvusi ir reikalavo daug dėmesio ir meilės, vis tik dabar ji pavirto į tikrus Pagulbio kaimo kultūros namus.
Kazimieras pasakojo, kad dar anuomet, kai pačiam buvo 42-eji, jo gyvenime atėjo etapas, kai norėjosi savo prieglobsčio gamtos apsuptyje. Vaikystę praleidęs vienkiemyje atlikėjas jau buvo išsiilgęs miškų, žvėrių ir paukščių apsupties.
Nors pašnekovas apvažiavo ne vieną sodybą, vis tik atvykęs į šią pajuto išskirtinę energiją – kuo dažniau į čia važiavo, tuo labiau pamilo Pagulbio kaimą.
„Galiausiai supratau, kad be sodybos jau nebegaliu, tad gavęs leidimą ją įsigyti, nusipirkau“, – pasakojo jis.
Sodyba buvo pastatyta 1925 metais
Pasidomėjus, kada buvo pastatyta sodyba, Kazimieras nurodė, kad šiemet jai sukanka 101-eri. Pasak jo, tokius faktus pavyko išsiaiškinti vartant dokumentus, kuriuose buvo dar vienas įdomus išskirtinumas.
„Dokumentuose buvo įdomių dalykų – pirmiausia vietovė buvo įrašyta kaip „Paberežė“, o paskui tas pavadinimas nubrauktas ir perrašytas į „Pagulbį“.
Iš pasakojimų žinau, kad pradžioje toje vietoje stovėjo mažesnis namas. Šeimininkai buvo labai darbštūs žmonės, plėtė ūkį, pirko daugiau žemės, prasigyveno ir pasistatė jau didelį, tarsi dvaro tipo namą“, – dalijosi pašnekovas.
Pasak jo, šio namo išplanavimas buvo itin panašus į netoliese esantį Želtiškių dvarą, tarsi veidrodinis jo atspindys. Kazimieras nurodė, kad, matyt, ūkininkai, kurie čia gyveno, įkvėpimo statiniui ėmėsi iš šio objekto.
Vis tik nors ūkininkai turbūt būtų dar ilgai gyvenę šiame name, atėjus sovietmečiui dalis šeimos buvo išvežta į Sibirą, o dalis slapstėsi. Taip šeimos istorija nutrūko.
Sodybos trūkumus užgožė stipri vietos energija
Kazimieras pasakojo, kad žvelgdamas atgal jis niekaip negali pamiršti to jausmo, kurį patyrė pirmą kartą atvykęs apžiūrėti sodybos. Pasak jo, visa vieta dvelkė istorija.
Nepaisant to, kad stogas jau dviejose vietose buvo prakiuręs, lietus bėgo į namo vidų, o visai sodybai reikėjo dėmesio, vis tik vietos aura ėmė viršų.
„Kai kurie langai buvo išdaužyti, kai kurie langų rėmai buvo supuvę. Virtuvės langus teko gaminti naujai, bet dariau tokius pačius, kokie buvo anksčiau.
Iš tiesų, matėsi, kad sodyba yra apleista, bet kartu jautėsi labai stiprus namų charakteris“, –dalijosi jis.
Pasidomėjus, koks vaizdas pašnekovą pasitiko pastato viduje, jis nurodė, kad ten tebuvo likęs stalas, nes aplinkiniai gyventojai visa kita iš sodybos buvo išnešę:
„Viename kambaryje, kurį dabar vadinu „karališkuoju kambariu“, jau nebuvo gražiųjų durų. Kaimynas sakė: „Aš žinau, kur jos yra, bet nesakysiu – kažkas gardą kiaulėms iš jų pasidarė.“
Pašnekovas taip pat nurodė, kad po šeimos tremties sodyboje buvo įkurta mokykla, o vėliau biblioteka, tačiau ženklų apie ankstesnes pastato funkcijas buvo išlikę visai nedaug.
Anot jo, nors name dar buvo likę keli mokykliniai suolai, vis tik visi jie buvo apgadinti – gyventojai buvo nusipjovę sėdimas dalis, parsinešę jas namo, o tai kas liko, taip ir palikę stovėti.
Sodybos atkūrimo tikslas – nesunaikinti autentikos
Kazimieras pasakojo, kad atkuriant sodybą jam svarbiausia buvo išlaikyti pastato autentiką ir ypatingą atmosferą. Dėl to atlikdamas įvairius rekonstrukcijos darbus vis klausdavo savęs – ar tokį sprendimą būtų priėmęs senelis?
„Pavyzdžiui, labai norėjau pasistatyti pirtį. Senosios jau nebebuvo likę. Žmonės siūlė statyti ją arčiau namo, patogiau, vietoj seno tvarto, bet man tai netiko.
Aš galvojau kitaip – kur ši pirtis būtų statoma senovėje, mat mūsų krašte pirtys visada stovėdavo prie upelio“, – sakė jis.
Priėmęs sprendimą dėl pirties Kazimieras pasakojo, kad sulaukė ypatingo skambučio – paaiškėjo, kad jeigu pirtis būtų buvusi pastatyta bent trimis metrais toliau, tuomet ji būtų stovėjusi ant senųjų pirties pamatų. Tuomet pašnekovas paprašė meistro perkelti pirtį ir dabar ji stovi ant senųjų pamatų.
Kazimieras taip pat kalbėjo, kad atstatinėdamas sodybą netgi vyko į Rumšiškes ieškoti žmogaus, kuris galėtų jam patarti dėl autentiškos restauracijos.
„Atsimenu, kad tą dieną Rumšiškėse vyko aukštaitiškos dūminės pirkios šventinimas. Atsimenu, atėjo žmogus su žydinčia obels šaka rankoje, tai buvo Eligijus Morkūnas – dabartinės politikės Radvilės Morkūnaitės tėtis.
Mes susipažinome visiškai spontaniškai, tad pakviečiau jį atvažiuoti į sodybą. Jie su žmona sutiko.
Vakare juos atsivežiau į Pagulbį. Tada name dar nebuvo nei elektros, nei vandens, kai kuriuose languose dar švilpė vėjas, buvo labai šalta, bet jie liko nakvoti.
Vėliau labai susidraugavome. Eligijus man labai daug padėjo savo patarimais, padėjo suprasti, kaip tvarkyti sodybą nepažeidžiant jos dvasios“, – pasidžiaugė jis.
Rekonstrukciją suskirstė į du etapus
Kazimieras nurodė, kad pirmieji darbai apėmė stogo ir langų tvarkymą. Pastaruosius naujino pagal senąjį pavyzdį.
„Tuo metu sodybai priklausė didelis namas, trijų dalių svirnas ir didelis molinis tvartas, tačiau kluono dar nebuvau nusipirkęs. Man atrodė, kad ir taip visko per daug, bet dar tais pačiais metais supratau, kad be kluono ši sodyba nebus pilna“, – dalijosi jis.
Kazimieras aiškino, kad pirmasis restauracijos etapas, į kurį įėjo sodybos atnaujinimas, kluono įsigijimas ir remontas, labiau apėmė gelbėjimo darbus, o nuo 2017 metų prasidėjo antras restauracijos etapas, reikalavęs daug investicijų.
Tuo metu pašnekovas perstatė kluoną, stogą pakeitė nauja konstrukcija.
„Viduje atsirado grindys, balkonas renginiams stebėti iš viršaus. Dabar ten vyksta koncertai, šventės, renginiai.
Taip pat atstatėme daržinę, kurios jau nebebuvo likę. Dabar joje vyksta ceremonijos, net vestuvės“, – šyptelėjo jis.
Sodyba pareikalavo investicijų
Kazimieras pokalbio pabaigoje buvo atviras ir teigė, kad suskaičiuoti, kiek buvo suinvestuota į sodybos rekonstrukciją – sunku. Pasak jo, teko gerai pagalvoti, kad būtų galima nurodyti bent apytikrę sumą.
„Visi darbai vyko po truputį, metai iš metų. Kiekvienam etapui atsirasdavo pinigų tiek, kiek tuo metu buvo įmanoma.
Didžiausios išlaidos buvo jau per antrąją rekonstrukciją apie 2017-2018 metus. Skaičiuoju, kad galėjo susidėti apie 300 000 eurų“, – sakė jis.
Nors šiuo metu pašnekovas sodyboje negyvena, tačiau yra atviras – darbo ten visuomet apstu.
Jis pasakojo, kad šiuo metu stengiasi sodyboje praleisti tiek laiko, kiek yra įmanoma, o vieta pavirto į savotišką gyvą atminties pasaulį. Štai vos prieš kelias dienas nuvilnijo Pagulbio šeimų festivalis, o Kazimieras kaip įmanydamas prisideda prie krašto kultūrinio gyvenimo.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
