Vasaris Anželos gyvenime visada buvo ir bus išskirtinis mėnuo. Vasario 7-ąją ji švenčia mamos gimtadienį, o vasario 17-ąją – savąjį. Tačiau nuo šiol mamos gimtadienis jai taps dar ypatingesnis – tą dieną jai persodintas donorinis inkstas, kurio moteris laukė trejus metus, rašoma Nacionalinio transplantacijos biuro pranešime žiniasklaidai.
Vasario 7-oji dabar taps jos antruoju gimtadieniu – diena, kai jai buvo persodintas inkstas ir atsivertė naujas gyvenimo lapas. Šią vasario 17-ąją savąjį gimtadienį, pirmą kartą po daugelio metų, moteris minėjo be dializių, su dėkingumu ir svajonėmis apie keliones.
Laukimas tarp vilties ir nežinomybės
Anžela gyvena mažame pajūrio miestelyje, Darbėnuose. Ji – žmona, penkių vaikų mama ir neseniai tapo močiute. Ji buvo versli ir veikli moteris – kartu su mama puoselėjo sėkmingą gėlių verslą.
„Matyt, kai darai darbą su meile, kitaip ir būti negali – sekėsi puikiai“, – pasakoja ji.
Tačiau prieš 15 metų jos gyvenimą aukštyn kojom apvertė liga – inkstų nepakankamumas. Dėl ligos inkstų funkcija silpo. Dializės tapo kasdienybe. Tris kartus per savaitę po keturias valandas Anžela gulėdavo prijungta prie aparato, kuris iš jos kraujo šalindavo toksinus – aparatas atlikdavo darbą, kurį natūraliai atlieka sveiki inkstai. Po dializių ji būdavo visiškai išsekusi.
„Ranka, kai tiek laiko yra prijungta prie dializės aparato, labai nusilpsta – su ja po procedūros nieko negali daryti. Visiškai nėra jėgų, pykina, linksta kojos, kartais net pavalgyti sunku. Labiausiai bijojau tapti našta artimiesiems. Jėgos silpo, bet vis dar dirbau. Deja, laikui bėgant verslo teko atsisakyti – nebeturėjau jėgų, sveikata neleido“, – dalinasi moteris.
Prieš beveik trejus metus moteris buvo įtraukta į inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tačiau laukimas sekino psichologiškai.
„Nuolat bijojau palikti telefoną – o gal skambins iš Transplantacijos centro? Kasdien telefoną tikrindavau su viltimi. Bet praėjo metai, dveji… Iškviesta buvau du kartus, bet abu kartus inkstai netiko. Tada jau pradėjau galvoti – gal išvis nesulauksiu? Tiesą pasakius, nuotaikos kartais primindavo amerikietiškus kalnelius – optimizmą keisdavo pesimizmas ir atvirkščiai.“
Laukimo laikotarpiu didžiulio palaikymo moteris sulaukė iš Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugijos „Klaipėdos Gyvastis“ narių. Likimo brolių ir seserų istorijos stiprino viltį – jos priminė, kad laukimas gali baigtis sėkmingai.
„Ypač palaikė vadovė Daiva Dragūnienė – ji visada rasdavo laiko paskambinti, pasiteirauti, kaip jaučiuosi, ar nereikia pagalbos. Skambino ir šiandien.“
Kovodama su varginančia liga ir psichologiniais iššūkiais moteris atsigręžė į rankdarbius.
„Tada atradau mezgimą. Mezgimas nuramindavo – rankos dirba, o mintys tarsi išsivalo. Oi kiek primezgiau artimiesiems visko!“ – šypsosi moteris.
Trečias kartas nemelavo
Lietuvoje galima ir gyvoji donorystė, kuomet inkstą dovanoja sutuoktinis arba artimas giminaitis. Anželos vyras buvo pasiryžęs padovanoti jai savo inkstą, bet dėl medicininio nesuderinamumo negalėjo įteikti tokios dovanos. Netgi solidaus amžiaus tėtis, kuriam jau 80 metų, sakė: „Jei tik galėčiau – atiduočiau.“
„Šeima man visada buvo didžiausias ramstis“, – pripažįsta moteris.
Visgi lemtingo skambučio Anžela sulaukė vasario pradžioje.
„Per šias Kūčias, kai visa šeima susėdome prie stalo, matyt, visi mintyse sugalvojome tą patį norą – kad sulaukčiau skambučio. Ir viltingas skambutis nuskambėjo per mamos gimtadienį.“
Vasario 7-ąją suskambo telefonas. Anžela pajuto keistą ramybę: „Buvo kažkokia moteriška nuojauta, kad šį kartą viskas bus kitaip. Tiek adrenalino buvo, kad atrodė tarsi į iškamuotą kūną grįžta jėgos!“ – pasakoja ji.
Nors iki tol į donorinių inkstų parinkimo procedūrą ją nuveždavo artimieji, šįkart savarankiška moteris pati sėdo už automobilio vairo ir išskubėjo į Vilnių. Kai po kelių dienų Anžela paskambino mamai, ši negalėjo patikėti: „Tai geriausia gimtadienio dovana.“
Šiandien Anžela jaučiasi kitaip. „Dabar galiu išgerti tiek vandens, kiek noriu. Tik inkstų transplantacijos laukiantis žmogus supras, koks tai jausmas…“
Dabar planuose laikas su šeima ir kelionė į saulėtą Turkiją.
„Anksčiau apie tai galėdavome tik pasvajoti – buvau pririšta prie dializių. O šiandien pagaliau galiu planuoti gyvenimą.“
Anžela pripažįsta, kad dažnai galvoja apie savo donorą. „Deja, kažkieno viltis yra susijusi su kažkieno netektimi…“ – sako ji, braukdama ašarą.
Kartu ji tikina, kad būtina visuomenę šviesti apie organų donorystės svarbą.
„Gaila, kad kartais vengiame temų apie organų donorystę šeimoje ir ištikus nelaimei nežinome mūsų artimųjų požiūrio į ją. Manau, kiekvienas turėtume išdrįsti apie tai pasikalbėti su savo artimaisiais. Juk šis pokalbis kažkada gali išgelbėti 7 gyvybes. Kiekvienas laukiantis transplantacijos pakartos – juk gyventi taip norisi.“
Inksto transplantacijos laukia 123 asmenys
1970-ųjų vasario 18 dieną buvo atlikta pirmoji inksto transplantacija. Tuometinėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje atlikta operacija, atvertusi naują puslapį Lietuvos medicinos istorijoje – profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama chirurgų komanda atliko pirmąją Lietuvoje inksto transplantaciją iš mirusio donoro.
Vien per praėjusius metus Lietuvoje atliktos 108 inkstų transplantacijos (4 vaikams), tarp jų – 7 iš gyvų donorų (1 vaikui).
Šiuo metu šio organo transplantacijos laukia 123 recipientai, tarp jų – 3 vaikai.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
