Kodėl SSRS kūrė praėjimo kambarius: logika, kurią praradome

Nėra blogų ar gerų išplanavimų – yra išplanavimai, kurie atitinka arba neatitinka savo laikmečio gyvenimo būdo.

Pereinamieji kambariai Chruščiovo laikų butuose – šiuolaikinės šeimos košmaras. Tėvai turi eiti per vaikų kambarį, kad patektų į miegamąjį, o svečiai zuja po svetainę, kad pasiektų virtuvę. Atrodo, tarsi sovietiniai architektai kankino žmones atimdami iš jų privatumą. Bet kas, jeigu pereinamieji kambariai nebūtų dizaino trūkumas, o gerai apgalvotas sprendimas kitokiam gyvenimo būdui? Mes tyrinėjame sovietinės būsto statybos logiką ir sužinome, kodėl tai, kas mus erzina, buvo optimalu SSRS gyventojams.

Bendras mąstymas atskirame bute

Norint suprasti logiką, kuria grindžiami praeinamieji kambariai, reikia prisiminti, iš kur kilo žmonės, kuriems buvo pastatyti Chruščiovo laikų butai. Dauguma jų gyveno komunaliniuose butuose, kareivinėse, rūsiuose ar net kaimo trobelėse po vieną kambarį vienai šeimai.

Komunaliniame bute nebuvo jokios privatumo sąvokos – visi gyveno vienas kito akivaizdoje. Šeimos gyvenimas vyko viename kambaryje, kuriame jie gamino maistą, miegojo, linksminosi ir augino vaikus. Pereinamas kambarys Chruščiovo laikų bute, palyginti, buvo prabanga.

Sovietiniai architektai projektavo ne šiuolaikiniams individualistams, o žmonėms su kolektyviniu mentalitetu. Šeima buvo suvokiama kaip vienas organizmas, kuriame kiekvienas narys žinojo, ką daro kiti. Izoliuoti kambariai atrodė nereikalingi – kam slėptis nuo artimųjų?

Taupome kiekvieną centimetrą

Pagrindinis Chruščiovo laikų būsto tikslas buvo suteikti pastogę kuo didesniam žmonių skaičiui už minimalias išlaidas. Koridoriai „suvalgo“ brangias kvadratūras, kurias būtų galima panaudoti gyvenamajai erdvei.

Palyginkite: dviejų kambarių Chruščiovo laikų bute prieškambaris užima 2–3 kvadratinius metrus. Moderniame išplanavime su atskirais kambariais – 6–8 metrus. Skirtumas nedidelis vienam butui, bet šalies mastu tai reiškia milijonus kvadratinių metrų būsto.

Pereinamieji kambariai leido sutalpinti 60 kvadratinių metrų modernaus buto funkcionalumą į 45 kvadratinius metrus Chruščiovo laikų pastato. Atsižvelgiant į statybinių medžiagų trūkumą ir būtinybę greitai perkelti komunalinius butus, tai buvo vienintelis tinkamas sprendimas.

Kitoks gyvenimo ritmas

Pereinamieji kambariai mus erzina, nes gyvename pagal kitokį grafiką nei sovietinės šeimos. Šiandien vyras gali dirbti naktinėje pamainoje, žmona – ryte, o vaikai po pietų eiti į mokyklą. Kiekvienas gyvena pagal savo grafiką.

SSRS gyvenimo ritmas buvo labiau sinchronizuotas. Darbo diena buvo nuo 8 iki 17 val., pietūs – nuo ​​12 iki 13 val., o šeštadienis ir sekmadienis buvo laisvos dienos. Šeimos keldavosi, pusryčiaudavo, dirbdavo ir grįždavo namo maždaug tuo pačiu metu.

Laikantis tokio grafiko, perėjimo kambarys nekėlė jokių problemų. Dieną butas būdavo tuščias, vakare šeima susirinkdavo kartu, o naktį visi miegodavo. Niekas vienas kito netrukdydavo, nes visi tuo pačiu metu darydavo tuos pačius dalykus.

Funkcinis zonavimas, sovietinis stilius

Šiuolaikiniai dizaineriai kalba apie erdvės zonavimą, tačiau sovietiniai architektai šį principą taikė gerokai anksčiau, nei atsirado madinga terminologija. Zonavimas buvo tiesiog kitoks.

Dviejų kambarių Chruščiovo laikų buto perėjimo kambarys yra svetainė, valgomasis ir prieškambaris viename. Čia buvo priimami svečiai, žiūrimas televizorius, vaikai ruošdavo namų darbus. Užpakalinis kambarys buvo tėvų miegamasis ir sandėliavimo patalpa.

Toks suskirstymas atitiko sovietinį gyvenimo būdą. Asmeninė erdvė buvo laikoma mažiau svarbia nei bendra šeimos erdvė. Tėvams nereikėjo atskiro miegamojo – jie buvo šeimos sistemos dalis, o ne izoliuoti individai.

Klimato ypatybės

Sovietinė būsto statyba atsižvelgė į klimato realijas. Šeimos didžiąją metų dalį praleisdavo uždarose patalpose, todėl buvo svarbu sukurti erdvės pojūtį ribotoje erdvėje.

Pereinamieji kambariai vizualiai padidina erdvę. Kai visos durys atviros, Chruščiovo laikų butas atrodo didesnis nei izoliuotų kabinetų rinkinys. Žvilgsnis keliauja po butą, kurdamas perspektyvą.

Ilgą žiemą ir trumpomis dienos šviesos valandomis tai buvo būtina psichologiniam komfortui. Uždari kambariai mažame bute būtų sukėlę klaustrofobijos jausmą.

Socialinė kontrolė kaip norma

Tai, kas šiandien atrodo kaip privatumo pažeidimas, SSRS buvo socialinės kontrolės norma. Tikimasi, kad tėvai žinos, ką veikia jų vaikai, vaikai gerbs vyresniųjų autoritetą, o visi šeimos nariai gyvens atvirai ir sąžiningai.

Pereinamas kambarys neleido slapta elgtis. Į užpakalinį kambarį nebuvo įmanoma nieko slapta įnešti, užsidaryti ir užsiimti „įtartina“ veikla. Šeimos moralė buvo palaikoma architektūrinėmis priemonėmis.

Toks požiūris atitiko sovietinę ideologiją, pagal kurią privatus gyvenimas buvo mažiau svarbus nei viešasis. Tikėtasi, kad asmenys bus skaidrūs savo šeimoms, jų šeimos – visuomenei, o visuomenė – valstybei.

Sovietinio stiliaus svetingumas

Pereinamieji kambariai atspindėjo sovietinio svetingumo ypatumus. Svečiai buvo suvokiami ne kaip nepažįstami žmonės, kuriuos galima priimti svetainėje, o kaip šeimos tęsinys.

Svečių atvykimas reiškė bendrą stalą, bendrus pokalbius ir bendrą laiką. Niekas nesislėpė savo miegamuosiuose – visa šeima dalyvavo priėmime. Pereinamas kambarys palengvino šią bendravimo formą.

Šiuolaikinis skirstymas į „oficialią“ svečių erdvę ir „privačią“ šeimos erdvę SSRS neturėjo reikšmės. Nebuvo reikalo slėpti tikrojo šeimos gyvenimo nuo draugų ir kaimynų.

Vaikų psichologija ir kolektyvizmas

Šiuolaikiniai psichologai kalba apie asmeninės erdvės svarbą vaikams. Tačiau sovietinė pedagogika rėmėsi kitais principais: vaikai turėtų augti grupėje, išmokti dalintis ir nebūti savanaudžiai.

Nuošalaus vaikų kambario nebuvimas skatino socialinius įgūdžius. Vaikams nebuvo leidžiama izoliuotis; jie turėjo atsižvelgti į kitus šeimos narius ir išmokti ieškoti kompromisų.

Pereinamas kambarys išmokė drausmės: negalima triukšmauti, kai tėvai ilsėjosi užpakaliniame kambaryje, ir negalima mėtyti žaislų, kai po kambarį vaikšto suaugusieji.

Išdėstymų techninė logika

Pereinamieji kambariai išsprendė technines sovietinės statybos problemas. Tipinėmis būsto sąlygomis dizainas turėjo būti kuo paprastesnis ir nebrangus.

Mažiau sienų reiškia mažiau medžiagų ir darbo sąnaudų. Mažiau durų reiškia pigesnę statybą. Paprastas stačiakampis išplanavimas reiškia lengvesnį projektavimą ir statybą.

Taip pat buvo lengviau įrengti komunalines linijas. Mažiau izoliuotų kambarių reiškė paprastesnį elektros, šildymo ir vėdinimo laidų išvedžiojimą.

Poreikių evoliucija

Pereinamieji kambariai žmonėms nebetiko ne todėl, kad klydo sovietiniai architektai, o todėl, kad pasikeitė jų gyvenimo būdas.

Šiuolaikinės šeimos gyvena individualiau. Tėvai dirba skirtingomis valandomis, vaikai dalyvauja skirtingose ​​programose, kiekvienas šeimos narys turi savo pomėgius ir socialinius ratus. Jiems reikia galimybės rasti privatumą, susikaupti ir siekti savo interesų.

Pasikeitė požiūris į vaikų auginimą – dabar svarbiau puoselėti savarankiškumą, o ne kolektyvizmą. Atsirado naujų technologijų – kompiuteriai, namų kino teatrai, – kurioms reikalinga atskira erdvė.

Sovietinės namų statybos pamokos

Pereinamieji kambariai Chruščiovo laikų pastatuose nebuvo klaida, o sprendimas konkrečios epochos problemoms. Sovietų Sąjungos architektai kūrė būstus sovietiniam gyvenimo būdui, ir šiame kontekste jų sprendimai buvo logiški.

Šiandien galime kritikuoti šiuos planus, tačiau verta prisiminti: jie leido per trumpą laiką aprūpinti milijonus šeimų savarankišku būstu. Atsižvelgiant į pokario nuniokojimą ir ribotus išteklius, tai buvo pasiekimas.

Supratimas sovietinės būsto statybos logikos padeda mums geriau pritaikyti senus butus šiuolaikiniams poreikiams. Kartais, užuot kovojus su perėjimais į kambarius, verta pasinaudoti jų unikaliomis savybėmis – pavyzdžiui, sukurti vieningą šeimos erdvę ar vaikų žaidimų aikštelę.

Pereinamųjų kambarių istorija rodo, kad nėra gerų ar blogų išplanavimų – yra išplanavimai, kurie tinka arba netinka to meto gyvenimo būdui.