Į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių įkopęs Tomas Stūglys: verkiau pasikūkčiodamas

„Kopimas į kalną yra nuolatinis žaidimas su savo protu“, – Citata.lt sako sporto treneris, alpinistas Tomas Stūglys, didžiausiu gyvenimo išbandymu vadinantis vieną aukščiausių ir pavojingiausių pasaulio viršūnių – Manaslu. Kopiant į šį kalną nuolat teko tartis su savo baimėmis ir mintimis, nes išbandymų netrūko nuo pirmųjų žingsnių. „Kaip juokavo mano draugai, prisikėliau kone iš mirusiųjų – niekas jau netikėjo, kad kopsiu“, – pasakoja Tomas, atskleidžiantis, jog pasiekęs tikslą verkė pasikūkčiodamas.

– Tapote antruoju lietuviu, kuriam pavyko iškelti Lietuvos trispalvę ant vieno aukščiausių pasaulio kalnų, Manaslu. Turbūt nenutiko taip, kad vieną dieną tiesiog pakilote nuo sofos ir užkopėte į daugiau nei 8 km aukštį. Koks buvo jūsų kelias iki Manaslu?

– Visas mano gyvenimas sukasi apie sportą, judėjimą ir aktyvias veiklas – esu baigęs su sportu susijusias studijas, dirbu asmeniniu treneriu, atidariau nuosavą sporto klubą, dabar dar organizuoju ir kopimus į kalnus grupėms.

Alpinizmas mano gyvenime atsirado prieš keletą metų, kai su šeima atostogavome Malagoje. Pamenu, važinėjomės po apylinkes ir už vieno posūkio išvydau kalną. Nežinau, kas tada nutiko, tačiau sustingau, netekau amo, o per skruostą nusirito ašara. Kažkas sukirbėjo – pajutau nenusakomą trauką.

Pradėjau nuo žemesnių, paprastesnių viršūnių, tačiau apetitas augo – norėjosi vis aukščiau ir aukščiau. Įkopiau į ne vieną Nepalo viršūnę, Toubkalio kalną (4167 m) Atlaso kalnyne, Everesto bazinę stovyklą (apie 5300 m), aukščiausią Afrikos viršukalnę Kilimandžarą (5895 m), šiemet – ir į aukščiausią Amerikos viršūnę Akonkagvą (6961 m). Užkopti 8 km buvo mano svajonė, kurią įgyvendinau užkėlęs Lietuvos trispalvę ant Manaslu (8163 m).

– Turbūt pastarasis ir buvo didžiausias fizinis išbandymas?

– Sakyčiau, kad tai apskritai buvo sudėtingiausias gyvenimo iššūkis. Likus porai savaičių iki kelionės į Nepalą, dalyvavau „Ironman“ triatlono varžybose, laikomomis dideliu, ne kiekvienam įveikiamu išbandymu, taip pat reikalaujančiu stipraus pasirengimo, milžiniškos ištvermės ir jėgų. Tačiau jos trunka vieną dieną, po kurios gali atsikvėpti, įsirangyti šiltoje lovoje, nueiti į dušą, skaniai pavalgyti.

Mano kopimas į Manaslu truko mėnesį ir kiekviena diena prilygo „Ironman“ varžyboms, po kurių laukdavo poilsis palapinėje, šaltis, sniegas, kelioms savaitėms galėjau pamiršti visus įprastus kasdienius patogumus. Duše apsilankiau tik nusileidęs nuo kalno.

Kai išvykstu į kalnus, pasilikę mano artimieji kopia į savo kalną – juk puikiai supranta, kur aš išvykau ir kas gali nutikti.

– Tie, kurie niekada nebandė kopti į aukštesnį kalną, dabar turbūt svarsto, kodėl kelionė iki kalno viršūnės užtruko mėnesį…

Taip pat skaitykite:  Norintiems prekiauti prie Kauno eglutės – 3 tūkst. eurų mokestis ir griežta atranka

– Manęs dažnai klausia, kodėl viskas tiek trunka, kodėl negalima tiesiog užkopti. (Šypteli.) Iš tiesų kalnuose, ypač aukštesniuose, esi kaip svetimkūnis, kurį kalnas nuolat bando išprašyti. Kylant mažėja deguonies, o mūsų organizmas prie to nėra pratęs, tad jį reikia po truputį pripratinti. Užlipi į vieną aukštį, pernakvoji, nusileidi ir vėl kopi. Taip ir žaidi. Jei neleisi kūnui prisitaikyti, kopimo jis tiesiog neatlaikys.

– Savo socialiniame tinkle rašėte, kad lipant į Manaslu jums prireikė medikų pagalbos. Kas nutiko?

– Su dar 18 žmonių kopimą pradėjome 3 km aukštyje esančiame kaimelyje, į kurį mus nugabeno sraigtasparniu. Vienu metu šis gali nuskraidinti penkis žmones, o aš su dar keliais kolegomis turėjome skristi paskutiniai. Dėl pablogėjusių oro sąlygų mes kaimelį pasiekėme tik kitą dieną, tad laiko aklimatizacijai neliko – vos tik nuvykę turėjome užkopti pusantro kilometro.

Kai pasiekiau stovyklą, kurioje turėjome sustoti ir vėl pratintis prie naujo aukščio, tiesiog nuvirtau – deguonies kiekis mano kraujyje nukrito iki 47 proc.

Vėliau pažįstami medikai pasakojo, kad ir 90 proc. deguonies kraujyje yra ganėtinai mažai, tokiu atveju žmonėms jau duodama kvėpuoti iš deguonies kaukės.

Taigi aš ir dar vienas vyras sugrįžome į bazinę stovyklą. Mano pakeleivis buvo išgabentas į ligoninę, nes medikai sakė, kad jei dar pasiliks, kitos dienos nesulauks. Tuo tarpu mane apžiūrėję, gydytojai davė deguonies kaukę ir paliko ilsėtis.

Kaip juokavo mano draugai, po poros dienų prisikėliau kone iš mirusiųjų – nors niekas jau netikėjo, kad kopsiu, man pagerėjo ir galėjau tęsti savo kelionę.

– Nejaugi vidinis balsas nestabdė, neragino nerizikuoti, grįžti namo?

– Stabdė. Į galvą lindo baisiausios mintys, o ir organizmas, rodos, prašėsi namo. Naktį ramybės būsenos mano pulsas buvo 120–130 dūžių per minutę, visas kūnas tvinksėjo, o dėl deguonies trūkumo buvo labai negera. Buvo įvairių pasvarstymų ir dvejonių, galvojau – gal užtenka, gal reikia keliauti namo… Kita vertus, Manaslu buvo mano svajonė, daug kas manimi tikėjo…

Rytą nubudau su svaigstančia galva ir nutariau paskambinti žmonai. Pasakiau, kad nežinau, ar man pavyks ir ar galiu kopti. „Pabandyk. Jei bus sunku, grįši. Jei nepabandysi, niekada sau neatleisi“, – pasakė ji. Padėkojau už palaikymą ir nusprendžiau nesustoti. Nežinau iš kur, tačiau atradau savyje jėgų.

Taip pat skaitykite:  Pasaulio čempionais tapę Evaldas ir Ieva Sodeikos atsisveikina su profesionaliu sportu

– Vis tik Manaslu turbūt ne veltui tituluojamas vienu pavojingiausių pasaulyje. Kokie pavojai pasitiko jus?

– Visada sakau, kad kalnai klaidų neatleidžia, tad kiekvieną kartą prieš kopdamas jaučiu pagarbią baimę. Suprantu, kad turiu būti labai atsargus, viską apgalvojantis ir gerai pasiruošęs. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, nes tai yra visapusiškai sudėtingas darbas, pareikalaujantis daugybės jėgų.

Kopiant į Manaslu buvo išties baisu – atrodė, kad giltinė mane apsikabina kiekvieną vakarą. Minčių buvo visokių, tačiau žmonai sakiau, kad iš kiekvieno kalno būtinai turiu sugrįžti, nes dabar man svarbiausia ne aukščiausios pasaulio viršūnės, o šeima ir rūpinimasis ja. Vis dėlto šįkart, bijojau, kad galiu ir nesugrįžti.

Apskritai, kiekvienas kalnas yra pavojingas, o Manaslu dar garsėja ir dėl sniego griūčių. Iš pradžių išgirdus dėl lavinos dundančią žemę ėmė siaubas, tačiau su laiku apsipratau. Ėjimą apsunkino ir didelis iškritusio sniego kiekis.

Taip pat teko pereiti vadinamąją mirties zoną, kuri prasideda maždaug 8 km aukštyje. Ją peržengus deguonies yra itin mažai, todėl organizmo funkcijos ima trikti. Ten pabuvojusiems reikia maždaug 4–5 savaičių atsistatyti. Jaučiu, kad ir man reikia laiko, nes atrodo, kad esu tarsi sulėtėjęs.

– Tačiau visus sunkumus įveikėte, mirties zoną perėjote ir po mėnesį trukusios kelionės pagaliau pasiekėte viršūnę, kurioje pabuvote apie porą valandų. Kokie jausmai ir emocijos užplūsta pasiekus tikslą?

– Kai kopi į žemesnius kalnus, kai nejauti tokio didelio nuovargio, išgyveni daugybę emocijų – baimę, pyktį, liūdesį, nuovargį, po to – džiaugsmą ir euforiją. Artėjant link Manaslu viršūnės buvau išsekęs, be emocijų.

Paskutinėmis dienomis atrodė, kad turiu kone stumti savo kūną, kad šis tiesiog eitų pirmyn. Vis tik, pasiekęs viršūnę verkiau pasikūkčiodamas – užliejo labai stiprios emocijos, tačiau džiaugsmas ir suvokimas, ką padariau, pasiveja tik po kelių dienų, kai pailsi kūnas.

– Minėjote, kad kopimas į kalną sudėtingas ne tik fiziškai, bet ir emociškai, užsiminėte ir apie lydėjusias baimes. Kas lipant dėjosi jūsų galvoje?

– Kopimas iš esmės yra žaidimas su savo protu. Turbūt bandydamas apsaugoti, jis mėto įvairiausius scenarijus, gąsdina, sako, kad reikia sustoti ir grįžti. Atrodo, kad nuolat bandai susitarti su mintimis ir įsitikinti, kad protas tau nemeluoja. Kai jis sako, kad toliau nebegalima, tu vis tiek bandai, žengi žingsnį, eini. Tai išugdo stiprybę – supranti, kad protas gali apgauti ne tik kalnuose, bet ir kasdienybėje ar versle. Tai suteikia drąsos ir ryžto. Apskritai, iš kalnų visada grįžti kitoks, nei išvykai.

Taip pat skaitykite:  To dar nebuvo: planuoja skraidinti iš Palangos oro uosto į Egiptą

– Kaip kalnai pakeičia žvilgsnį į kasdienybę? Padeda suvokti, kiek iš tiesų žmogui reikia, kaip būti čia ir dabar?

– Kalnuose visi yra lygūs – nelieka nei materialinių vertybių, nei statusų ar einamų pareigų. Svarbios tik žmogiškosios savybės – ar tu padėsi kitam, ar padės tau.
Pradedi vertinti paprastus, kasdienius dalykus – tai, kad turi šilto vandens, kad šilta miegoti, kad nešąla kojos.

Visos smulkmenos, kurias sureikšminame kasdienybėje, kalnuose pasidaro visiškai nesvarbios, problemos išnyksta. Viskas išnyksta. Ten nuolat galvoji apie kitą savo žingsnį, apie kvėpavimą, apie išgyvenimą ir gyvenimą, nori jį patirti ir sugrįžti pas artimuosius. Kalnai padeda prisiminti mums svarbiausius dalykus, kurie kasdienybėje kartais kiek pasimiršta.

Kalnai klaidų neatleidžia, tad kiekvieną kartą prieš kopdamas jaučiu pagarbią baimę.

– O kaip artimieji, noriai išleidžia?

– Žinodami, kad tai yra mano svajonė ir aistra, jie mane labai palaiko. Tačiau suprantu, kad kai aš išvykstu į kalnus, pasilikę jie kopia į savo kalną – juk puikiai supranta, kur aš išvykau ir kas gali nutikti. Ypač išgyvena žmona. Tiesa, jau netrukus išvykstu su grupe kopti į Kilimandžarą, kartu keliaus ir ji.

– Aptarėme iššūkiuose išgyvenamas baimes, sunkumus, kodėl vis tik nuolat ieškote naujų – vis aukštesnių kalnų, „Ironman“ varžybų ir pan.?

– Visų pirma, tam tikras smalsumas – norisi išbandyti savo kūną ir pažiūrėti, kiek ir ko jis gali atlaikyti. Taip pat suprantu, kad tam tikra kančia ir didelės pastangos yra mokestis, kurį turime atiduoti už malonumą, aplankantį pasiekus tikslą. Kuo daugiau pastangų ir vargo įdedi, tuo atlygis ir malonumas būna didesni. Todėl ir iššūkių norisi vis didesnių.

Nors nusileidęs nuo kalno pagalvoju, kad daugiau nebekopsiu, vos tik kūnas pailsi, pradedi dairytis naujų viršukalnių. Ir dabar jau atsargiai pagalvoju – o gal Everestas?

227
Patiko? Pasidalink! Ačiū.
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas